Ir štai ji – paskutinioji naktis.

Nenumaniau nei įtariau.
Tamsi, kaip danguje, taip ir žemėj.
Kuždanti nepažįstamais balsais,
Gąsdinanti.
Bauginanti.

Jau išmokta, kad tik visiškoje ramybėje galime atrasti tiesą.
Tik, deja, tiesa ne visuomet šviesi.
Kiekvienam sava tiesa.

Miškas, visiška ramybė.
Mirtina tyla. Iš lėto žengiu,
Be jokio garso.
Medžių lapai, šakos
Skendi tamsoje, visiškoje ramybėje,
Tarsi kūdikiai
Nekalčiausiu miegu.
Ežeras tamsus, skaidrus ir gilus.
Žvelgia į žvaigždes.
Ten regi ir jaučia.

Iš ano pasaulio, kur jau viskas kitaip.
Vienas, vienintelis lapas iš nesuskaičiuojamos galybės čia esančių
Dar plazda ant šakos, dar virpa, dar prašo kažko
It ašarą braukdamas,
It užmigt negalėdamas.
Nors nei vėjo, nei..

Kai ateina tamsi mintis,
Turime ją priimti ir įsileisti.
Kitaip ji mus užvaldys.
Į žemę įžengus tamsiai gyvybei,
Turiu ją priimti ir įsileisti.
Kitaip ji Ją pražudys.

Tik taip siela tamsi išsigano.