Pėdos šyla lyg bėgčiau per pragarą. Išlenda žiburys iš tunelio, tarsi klaidinanti dvaselė. Jaukia raudona šviesa išvažiuoja automobilis. Keli girtuokliai išlinguoja iš baro. Niekuo nebetikiu, pamišėlių miestas. Kaip priklauso prie pamišėlių buriuojasi varnos – mažas mano džiaugsmas. Sutupia dieną į didelį išsikerojusį medį ir stebi. Medžiai sudaro kupolo formas it narvelius. Varnos tokios pat priverstinai patupdytos šitame mieste.  Išsivaduoju - išeinu pas dievus, kad atkeiktų miestiečius paverstus padarais. Tremtis tam, kuris liko nepaverstas. Miestas žėruoja nuo žibintų, lempučių naktį, lyg būčiau pati padegusi lauželius paskutiniais raganavimais.

  Drėgmė. Slidūs lapai veliasi apie kojas, lijo. Raizgosi suminkštėjusios šaknys, užkliūni, nusiplėši basutę, parkrenti į minkštą purvą. Drakonai, visur drakonai. Ore sustojęs vabzdys, trumpam neskrenda, bet veikiamas savo svorio visgi padaro staigų posūkį ir daužiasi į kaktą.  Neištrūksiu, kūkčioju. Medžiai tarsi pasipurto suversdami ant manęs vandenį. Persigeriu medienos kvapu, purvu net pro odą į pačią sielą. Miškas priims, nors dabar atstumia. O gal tik esu maskuojama, kad atpažinusios žmogų nesurytų miškų pabaisos.
    Susiieškojau netoli kūdrą pilną varlių. Matau pelkėj savo veidą papurtusį nuo ašarojimo,  pasiliksiu šitoje proskynoje susiliejusi su purvu, tapusi geltonkerpėm apaugusia pabaisa. Auka, kurios nereikia. „Ateis drakonai iš dangaus, baltais švytuliais, užvers meteorais, patvins upėmis“ – kalbėjo miestiečiai – „išnyksim tarp pusdievių“. Kas gali padėti, jei ne aš, kiti juk nenori. Kiti apsimeta, kad viskas praeis savaime, o kartais prisimena, kad galima ir aukoti dievams. Ir tokia balkšva mano oda, kad rodos tuoj išnyksiu, turėtų jiems patikti. Ir gąsdinantys raudoni plaukai – todėl jie sakydavo „geriau tu išeitum“. Ypač po to, kai žmonės masiškai apsinuodijo daržovėmis, kurias laistydavau, kad sumažinčiau kitiems tenkantį darbų krūvį. Bet klaidžiojimais nieko nepakeisiu, todėl šitie vizijų drakonai verčiau įkūnytų manyje savo valią ir išsipirkčiau už gyventojų baimes. Prieš pabaigą juk viskas galima. Privalau tapti viena iš dievų, jei jau esu jiems perduota.  
   Niekas nepraeina savaime. It mažos sėklos mašalai atsispyrę nuo lapų, sugelia odą. Ir prieblanda mažais šėšėliukais apklijuoja, kol  taip ir visai uždengs. Matau kaip atrodysiu it kelmas apaugęs žaluma, užmigusi bešmirinėjant dviporiakojams. Ne, net žmogus taip paprastai neišnyksta.
   Centre išnyra didžiulė rupūžė. Rupūžė su drabužiais. Pelkių dvasia nusibraukia dumblius nuo veido, atsigula lengvai plūduriuoti. Ilgesni tamsūs plaukai sklaidosi tarsi pelekai keičiant kryptį.      Po truputį išsiformuoja skalaujami drabužiai . Ir aš perimu dalį šito antžmogiškumo. Brendu susidomėjusi giliau, kol tesimato tik galva virš vandens. Pabaisa jaučia mano judesius, be garso vis sujudina lūpas.
   -Jūs undinė?
  Atsiiria iki manęs. Tyli. Tiria, ar galima manimi pasitikėti. Vėl pradeda lašnoti, vandenyje jauti kiekvieną lašą, kiekvieną paraibuliavimą. Bet tik trumpam.
    -Kodėl pasislėpė varlės?
   Pasijutau nejaukiai, suardžiusi šventumą. Žlagsėjau iš vandens. Berniukas irgi išlipo, tiesiog išsklendė. Iš sausos vietos, kur susipynusios kelios lajos ištraukė rankšluostį ir padavė. Vis dar nė žodžio.
  -Mes skirtingi pasauliai... bet aš nevalgau undinių,- numykiau.
  -Pasaulis baigiasi, - pavargęs, bet sodrus balsas, turbūt ir bus išbaidęs buožgalvius.
   Garsas man patiko, netikėtas ir stebuklingas. Baigiasi, baigiasi. Ar tikrai ten buvo ne burtažodis.
   – Kodėl baigiasi?
   – Išsieikvojo...-nutilo, matyt nepratęs kalbėti ar pats nežinojo atsakymo.
   Negalėjau atsigrožėti jo romumu, gracingais judesiais, pasibodėjimu manim - moterimi - nelaimių ženklu. Išlipęs iš vandens – įgavęs žmogaus pavidalą jis tapo silpnesnis, negalėjau prašyti, kad globotų dar ir mano kūną. Ir negalėjau sakyti, kad atėjau pasiaukoti. Taip žema būti žmogumi. Net gyvūnas kilnesnis, tauresnis - tikslingesnė būtybė. Žmogus miršta neįsiprasminęs, kaip dažnai ir gyvena.
   -Pasak legendų, undinės pačios užsiaugina sielas ar jas pagrobia. Jei žmonių sielos žus, tai jus irgi...
   Net akys prisikaupė visa išsklaidančios drėgmės ir spaudimo.
    Bet jis būdamas besielis atrodo net neišgirdo. Esu čia pasiūlyti savąją būtį ir tapti dalimi dieviškosios valios. Kartais negaliu pamiršti savo buvusios stiprybės, kai tebuvau gaivališkas padaras, budėdama su vilkšuniu tarp varnų. Kai visa aplinka, net šienas buvo prisipildę šviesumo, magijos. Varnos ėmė dažniau susislėpti būriais į vieną medį, tarsi nebesuprastumėme vieni kito. O žmonės įsikalbėjo pabaigą. Ir jų miestas man sudegė ugnelėmis ir vasariniais ferverkais. Tebuvo fantomai.
    -Undinės tik vandens dvasios, o  gal matei baltą ruožą danguje?-Jis paklausė šypsodamas.
    -Taip lėktuvo skrydį esu mačiusi. Kas ten ypatingo, ten gi žmonės...
    -Kartais tai iš tikro lėktuvas, o kartais baltas slibinas lekia tarsi pati upė būtų pakilusi į dangų. Niekada nežinosi kuris.
     Paklausčiau, ar ten ne jis pats pralėkęs, bet vis dar tikėjau, kad esąs undinė, auginanti sielą. Jis stebėjo mane tik per petį, užstojant veidą drėgmės sulipintiems plaukams. Tarsi tik būtų išniręs – visas švytintis nuo lašelių, o aš buvau persigėrusi purvinu vandeniu. Susigėdusi žiūrėjau žemyn. Pėdos dar buvo šiek tiek įmerktos, tad jutau tą pasaulinę dvasią – čiuožikai paviršiuje, smėlio pasidavimas judesiams, susidrumsčiant  ir besiirstančios varlės. Kad ir kiek labiau susiliečiau su teliuskavimu, netampu pasauliu –  neaugu:
   –Jeigu aš tapsiu slibinu, išsitaškysiu ore kaip lietus, visada buvau tokia silpna.
   -Dangumi ateina dideli juodi vilkai, jie ir išdraskytų.
Dangumi atslenka ne naktiniai debesys. Tada su savo vilkšuniu ir varnomis buvau tų baisuoklių atspindys, mes ir ištykojom pasauliui naktį. Ką aš dabar darysiu, kai jau nusprendžiau – miestai sudegė. Tamsa atslenka, švelniai atiduodu berniukui rankšluostį, išvydama save iš šventų žemių, kur nors prie papartynų – ūksmės, kad tapčiau oru.

  Bet buvo tuščia, paparčiai bangavo vaizduodami vandenynus ir šiugždėjo. Tas pats slibino lašas nusėdo į žemę, po jo ir antras, trečias. Aš tapau būtybe iš tūkstančio atplaišų, išformuota, bet taip ir nesutirpau. Negalėjau sutirpdyti ir kaltės, kiek žmonių savimi norėjau išgelbėti. Gal irgi tebuvau fantomas. Ir lašai aplinkui jau ėjo lyg iš pačios manęs, paskelbiau naujo pasaulio gimimą. Ten kur krito lašas ten užaugo samanos, ten kur slydo per lajas paglostė kamienus ir pabarbeno per plačius šalpusnių lapus. Nepalikau sausos žemės, baltais mažūniais ant žievių išaugo nameliai, išsiardžiusi  grįžau žmogumi. Išklydau iš miško pastirusių šakų, lyg išskleistų juodų plunksnų. Tėra gėris ir gėrio žinojimas kaip tikslingumas. Ir prikalbėjimai.