Sferų susiliejimas

Būna tokių dienų, kai pažiūri į veidrodį ir supranti geriau atsidaryti alaus butelį ir miegoti toliau. Bet jos, tik antros pagal blogumą. Būna tokių, kai sunkiai atsibundi nesupranti vakaras ar rytas,o akių praplėšti neįmanoma. Atsitinka man taip dažnai ir vis per tą girtuokliavimą. Gulėjau ir laukiau pagerėjimo. Po kokio pusvalandžio išdrįsau pramerkti vieną akį. Pirmas dalykas, kurį pamačiau rausva šviesa sklindantį per langą. Su ja į atmintį ėmė grįžti blyksniai to kas įvyko. Pirma mano draugelis Valentinas ridenantis 6 litrų alaus statines. Po to sugriebėm viską iš abiejų būtų ką radom ir pradėjom švęsti. Šventėm ne vieną dieną. Duris užrėmėm spinta,kad kaimynai nelandžiotu, o ir patys girti nenudribtume nuo laiptų sumastę pasivaikščioti. Jeigu būtume apsiriboję alumi, bet išleidom pinigus atsargoms ir smulkiems užkandžiams. Visą šitą dalyką išprovokavo mano bjauri nuotaika, kaip visada išsakiau savo mintis draugui. Didvyrių laikai seniai pasibaigę, dabar vienas žmogus nebegali pasižymėti. Tapom, tik vartotojais sistemos dalimi atgyvensim savo ir niekas nei prisimins, nei apverks. Dėsčiau aš visą tai, lyg būčiau ruošėsi mėnesį apie tai, kad žmonės,tik nereikšminga biomasė ir nėra visame gyvenime dabartiniam prasmės. Valentinas, dar bandė diskutuoti ,bet po to prigriebė kelis Bacardi butelius ir sutiko. Po to pradėjom rinkti gėrimus ir nebegalėjom sustoti... Sunkai atsistojau ir ėmiau ieškoti drabužių, net nusipurčiau,nes viskas buvo apvemta. Žvelgiant atgal ironiškai keista,kad tas mirtinas girtumas ir išgelbėjo mums gyvybės. Nuėjau į virtuvę ir iš šaldytuvo išsitraukiau striukę, kuri neaišku kodėl buvo ten įdėta. Valentinas gulėjo vonioje ir miegojo,kaip ant debesies. Gurkšnojau mineralinį ir žiūrėjau į tą keistą šviesą kuri nelabai priminė saulėlydžio. Apsidairiau butą nusiaubėm, kaip reikiant neradau ne vieno sveiko laikrodžio. Nusikeikęs įjungiau kompiuterį, bet jis neužsidegė žaviu neoninių lempučių dekoru, o ekranas liko tamsus kaip naktis. Pabandžiau įjungti kitus prietaisus tas pats. Negi Valentinas prie elektros skydelio knisosi? Pažiūrėjau ir ten, bet viskas atrodė kaip visada. Va tada man ėmė kilti nuojauta,kad kažkas atsitiko. Nebūtinai, kad apokalipsė, bet galvojau kad teroristai užėmė elektrinę ar kažkas tokio. Mane vis labiau erzino ta įkyri šviesa, kuri nė kiek nesilpnėjo ir dar labiau mane gąsdino. Galiaus surikau:
- Valai kelkis elektros nėra. Pro langą kažkokia keista šviesa plieskia. Reikia pasitarti.
Valentinas sudejavo:
-Greitąją iškviesk jeigu jau šviesas matai. O ką tau elektra niekad nedingsta ? Ką čia tartis ?
Valas uždarė duris ir pradėjo vaduotis iš daugiadienio gėrimo trasos šaltu dušu. Pagaliau išėjęs švilptelėjo:
-Velnias tikrai keista šviesa. Bet nėra ko panikuoti maža kokių anomalijų būna gal jau visą savaitę visi kanalai šneka apie šitą istorinį įvykį, o mes čia viską ir pramiegojom. Einu pas kaimyną pasiaiškinsiu kas per stebuklai, dar ir kiaušinių pasiskolinsiu visai nėra iš ko pusryčių daryti.
Aš kramsnojau kažkokius riešutus ir buvau įsitikinęs, kad Valas nieko neras. Senas mano draugėlis Valas tikras pragmatikas, neleisdavo man panikuoti ir rasdavo viskam paaiškinimą. Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Negirdėjau jokio garso kuris išduotu ,kad viskas teka sava vaga ir du girtuokliai tiesiog darosi nelabai sveiko proto. Valas sugrįžo, bet ne su kaimynu, o su visai man nepažįstamu vaikinuku. Valas kaip visada linksmai pradėjo:
- Namas kaip iššluotas visur paskambinau niekas neatidaro nepanašu, kad kas gyvas viduje būtų. Jau buvau rimtai išsigandęs, bet paskambinu į duris pirmam aukšte ir išlindo šitas žaidėjas. Tomai papasakok kaip tau buvo.
Tomas atrodė išbalęs ir nusilpęs ,bet pradėjo pasakoti:
- Tai ką savaitgalį lošiu sau kaip visada Warcraftą dar su fraps nusifilmavau geresnes žaidimo vietas, tik staiga dingo elektra. Aišku prasikeikiau, bet laukiau kol vėl atsiras. Nieko nesulaukiau ,po to pasigirdo riksmai šūviai, dar ta keista šviesa atsirado. Gi žinote raudonas dangus apokalipsės ženklas pasižiūriu laukan, o ten sumaitoti kūnai guli. Kažkokie kareiviai laksto šaudo,bet iš tamsos juos vis kažkas pagriebia ir sudrasko. Išsigandau ir susiradau vyno,migdomųjų nelauksiu kol mane nužudys. Nurijau kelias tabletes ir užmigau. Atsibudau ryte nesuprantu nei kiek laiko praėjo nei ką. Valas paskambino, bet ir jis nieko nežino. Velnias žino kas čia dedasi, bet aplinkui nieko nematyti ir atrodo ramu, bet naktį vėl išlįs kas sudraskė kareivius. Nežinau ar čia pasilikti ar žudytis visiems, kol kas nieko mums neatsitiko tai gal pasilikime.

Nenorėjau žiūrėti pro langą ,bet vis tiek tai padariau gatvėje tikrai gulėjo lavonai - apgraužti lavonai. O visas dangus atrodė kruvinai raudonas ir skleidė rausvą šviesą. Matyt mes dar buvome gerai neatsigavę po savo apsvaigimo,nes susėdome pusryčiauti lyg niekur nieko. Aš striukėje paslėpiau didelį virtuvinį peilį. Kiti nusigriebė mažesnius peilius, o Valas dar ir troškinio puodo dangtį kurį matyt norėjo naudoti kaip skydą. Barikada būtų buvusi visai gera išeitis jei būtume turėję daugiau maisto, bet juk nebūtina pirkti daug kai gali į parduotuvę nueiti ,bet kada. Nors ir neturėjom tikslių įrodymų, kad visas pasaulis nuėjo velniop susitaikėm su tuo tuo lengvai. Gal dėl to, kad niekada nepritapome prie seno pasaulio kažkaip visada ir tikėjomės jo pabaigos. Greitai nusprendėme, kad reikia apiplėšti parduotuvę ir rasti nors kokį didelį automobilį ir dingti iš miesto. Tada važiuoti į Valo senelių jam paliktą vienkiemį ir ten pasilikti, tol kol kas išaiškės o gal ir visam. Išėjome gana baugščiai, bet taip ir nieko nesutikome. Greitai radome visai pakenčiamą džipą Valas greitai sujungė laidus matosi ne pirmą kartą nuvarinėja automobilį Ką aš be visų galų meistro Valo daryčiau ? Parduotuvė buvo tuščia greitai sukrovėm maistą ir alkoholį ir dingom iš miesto. Važiavome gana ilgai tada pasukome į žvyrkelį. Viskas ėjo kaip per sviestą. Va tada kai mes apsiraminome ir prasidėjo visa velniava. Valas riktelėjo ir sustojo vidury žvyrkelio stovėjo mergina su lanku rankose. Lankas tikrai neatrodė žaislinis buvo aišku šaulė pramuš stiklą ir pakirs vairuotoją. Mes atidarėme dureles ir išlipom atstatę peilius Ji tarė:
- Nieko pikto nenoriu ,tik pavežkite. Vakare kai išlys visos baidyklės man galas.
Taip mes gavome naują narę mūsų grupei. Mums viskas atrodė puiki galimybė viską pradėti iš naujo ,tik viskas nebuvo taip paprasta.
Antra dalis

Pagaliau atvažiavom apsidžiaugiau, kad Valentinas vis dėl to aptvėrė vielinę tvorą prie jos stovėjo benzininis generatorius dar ir srovę bus galima paleisti. Mergina papasakojo tai ką ir taip buvo galima atspėti. Ji su draugais grįžo po maudynių ir šašlykų prie ežero į juos staiga kažkas atsitrenkė ir taip smarkiai, kad mašina apsivertė ant stogo ji išropojo ir norėjo padėti draugams, bet tai ką pamatė atėmė žadą. Milžiniškas daugiakojis sutvėrimas pilkšva oda ir chitininiu šarvu apvertė mašiną ir klaikiai šnypšdamas savo žnyplėmis karpė mašiną. Ji pabėgo, bėgo ir nežiūrėjo atgal. Parsiradusi namo pasiėmė lanką ir išlėkė į pražūtingą naktį. Mieste kur akys užmatė visur buvo tų baidyklių. Ji pabėgo iš miesto . Jie bandė ją vytis, bet paryčiais dingo. Mergina ašaringomis akimis siurbė iš butelio viskį. Aš žiūrėjau į mūsų tvorą ir neabejojau ,kad tie vabzdžiai perkirps ją savo žnyplėmis arba įsibėgėję išvers ją velniop. Elektrą gal kiek juos ir pristabdys ,bet kaži ar tokie dideli sutvėrimai nuo to mirs. Slogią tylą pertraukė Tomas:
- Jeigu ,tik turėtume liepsnosvaidį ,tai gerai juos pakepintume. Gal mieste rastume, kokį liepsnosvaidį. Žinot kas, dar būtų gerai šašlykų. Jeigu jau pasaulio pabaiga tai nors pavalgykim kaip žmonės.
Idėja nebuvo bloga jeigu kiekviena parduotuvę prekiautų ginklais ir dar tokiais. Mergina ,tik išsprogdino akis ir nieko nepasakė. Valentinas šyptelėjo:
- Šašlykų galim pasikept porą kibirėlių turiu , bet liepsnosvaidį nebent kokiam poligone kariuomenės rastume, bet ir tai neaišku. Ta mūsų kariuomenė nelabai kaip priešinosi jiems kaip pats matei. Nors manau nieko tai nestebina. O kas tie vabzdžiai tokie ? Ateiviai ar mutantai iš slaptų laboratorijų ?
Mane jau erzino  Tomas kuris akivaizdžiai su sveiku protu šiltų santykių nepalaikė o ir Valas, dar jį skatino pliurpti nesąmones. Galiausiau surikau:
- O koks mums skirtumas kas ten per padarai. Aiškiai vorų giminės ,nes daug kojų. Kaip jie atsirado ne taip svarbu, kai išgriaus tvorą ir mus suės. Ginklų gerų neturime, tai galvokite kuo gintis.
Valas susimąstė:
- Mano senelis gi medžiodavo, ten miške einam paieškosim jo šautuvų. Dar nuo seniau ir žibalo turėjo padegsime viską kaip reikiant ir išsilakstys.
Šautuvus ir žibalą radom malkinėje. Valas atsiduso:
- Aš suprantu ,kad Tomas keistas. Jis juk, net iš buto neišeina aš perku jam maistą ir žaidimus jis man neblogai užmoka. Geras pinigas už mažą darbą. Man niekada netrukdydavo, kad jam keli varžtai atsisukę,bet dabar žinok duot tokiam ginklą ar ne. O žudytis migdomaisiais bandė ne dėl pasaulio pabaigos, o dėl to ,kad iš namų reiks išeiti. Bet vis dėl to išvažiavo su mums įveikė savo fobiją šaunuolis.
Tikrai norėjau,kad Valas juokautų. Dabar bijojau užmigti šalia tokio. Surikau:
- O tu negalėjai prieš atvesdamas į būtą pasakyti,kad pirmam aukšte turim tokį beprotį iki kurio, net mums kartu toli. Iš galvos išdulkėjo ? Dar ta merga šoko būsenoje sėdi, dar paleis, kam strėlę į kaktą. ,Bet be jos lanko ir strėlių niekaip nepadegsime žibalo iš didesnio nuotolio ir prarasime išorinį barjerą. O ar tie vorai išviso pasirodys, dar neaišku. Nors apsisuk ir važiuok atgal į miestą.
Valentinas prunkštelėjo:
- Ramiau brolau mergina stipresnė, negu tu manai. Tomas nėra mums pavojingas, tik atitrūkęs nuo tikrovės per tuos metus bute. Gal sukvailios, o gal ir ne. Kas man labiau nepatinka trys vyrukai ir viena mergina. Įsivaizduok kelerius čia sėdim gindamiesi nuo pabaisų vienas nuo kito nėra kur dingti. Laikui bėgant atsiranda romanas tiksliau daugiau nei vienas. Va tada man bus baisu ,kad tu manęs nepapjautum. Reiktų priimti sprendimą.
- Dėl tavo keturkampio priimsime sprendimą pirmų metų pabaigoje. Tu rimtai manai, kad ramiai čia gyvensime dešimtmetį ? Aš abejoju ar atlaikysime pirmą puolimą.
Valas nieko neatsakė. Grįžęs atgal daviau ginklą Tomui galimybės išgyventi man, vis tiek neatrodė didelės. Vėliau tvoros išorėje sukrovėme malkas apipylėme žibalu. Mūsų lankininkė lengvai įvarė strėlę į rietuvės viršų. Va čia pasibaigė geroji dalis. Praėjo dvi savaitės. Dvi sumautai ilgos savaitės. Nepagalvojome pasiimti knygų, kortų, žurnalų ar Nintendo DS. Tai buvo didžiausia klaida. Nuobodulys ėdė smegenis,bet šnekėtis niekas nenorėjo. Trečią savaitę pradėjo lyti nesmarkiai,bet vis tiek teko kaip, asilams lėkti dangstyti malkų plėvele ir maišais. Mėnesio pabaigoje aš jau rimtai norėjau vožti Valentinui jo močiutės keptuve per galvą. Bet atsidarydavau dar vieną butelį alaus. O dangus aišku liko raudonas. Antro mėnesio pradžioje jau ėmiau viltis, kad mes keturiese viską išsigalvojom prisiriję kokių tablečių ir degtinės ir dėl to dangus mums atrodė raudonas. Dar pasisekė, kad reikėjo nuvažiuoti į miestą papildyti atsargų. Tuščio miesto vaizdas priminė viską esant tiesa. Trečias mėnuo buvo pats baisiausias. Visi pradėjo pasakoti kas tik užeidavo ant seilės. Lyg kas būtų paskelbęs konkursą mane išvesti iš proto. Lankininkė papasakojo apie visus vakarėlius ir šventes kokiuose tik buvo. Tomas apie kiekvieną žaistą žaidimą nuo 90 metų. O Valas pasakojo apie mūsų išgertuves ir kiekvieną ten nutikusį menkniekį. Kartais ir aš papasakodavau kokį epizodą iš praėjusio gyvenimo, vien tik tam, kad nepradėčiau ko nors smaugti. Tiesa vėliau radome mieste kortas ir šita begalinė nusišnekėjimo banga nuslūgo. Žaisdavome iš alaus, kumpio ,budėjimų lauke. Pralaimėjęs gaudavo budėti. Pralaimėdavo tyčia vien tam, kad pagalvoti ir atitrūkti nuo kitų. Nebeatsimenu kada tiksliai pradėjau užrašinėti kas man nutiko. Ketvirto mėnesio pabaigoje užsimezgė romanas tarp Lankininkės ir Tomo. Sunku patikėti, bet tas tikrai įvyko. Tomui pasaulio pabaiga nešė vien gerus dalykus baimių atsikratimą, dabar merginą. Penkto mėnesio viduryje įvyko tai ko laukiau labiau, negu anksčiau Kalėdų. Tie sumauti vorai pasirodė tie prakeikti gyviai dėl kurių teko praleisti tiek laiko troboje bijant iškišti nosį naktį kur toliau atvyko. Valas jau manė, kad jie dingo ir galime statytis didesnį namą,gal, net sodinti pasėlius ir panašiai. Mane kažkodėl nuo to purtė. Vos tik pamačiau šešis dešimties metrų aukščio padarus sušvilpiau avariniu švilpuku. Visi atbudo ir klusniai sustojo į gynybines pozicijas. Mes buvome, netgi surengę avarines pratybas viskas ėjo kaip per sviestą. Vienas voras susvyravo ir įgriuvo į mano vilkduobę prismaigstytą smaigų. Kažkaip atsiminiau Robiną Hudą...  Mes pliekėm šautuvais ir sužeidėm vieną vorą į galvą. Jis blaškėsi ir užkabindavo žnyplėmis kitus savo giminaičius. O tie visai pasiuto ,kai uždegėm žibalą vieni puolė į ugnį kiti puolė savus. Išguldėm penkis šeštas kaip tyčia įlėkė į tvorą ir išvertė ją velniop. Dar gerai, kad spėjau įjungti srovę jis apsvaigo,  o Lankininkė suvarė jam strėlę į akį. Aš dar į jį pašaudžiau vien iš džiaugsmo. Šeši vorai galėjo sugriauti mūsų menką prieglobsti. O pasaulyje jų buvo tūkstančiai. Tas ir privertė pasilikti saugiame vienkiemyje. Su Valu nusprendėm praplatinti tvorą dabar galėjom aptverti nors visą šalį keista, kad laikėmės jo senukų teritorijos Vorų lavonus išskrodėm kaip mokėjom sužinojom ,tik tiek, kad jie turi nuodų. Pakabinom  šešias keistas mutantiškas jų galvas ant kuolų tegu gąsdina kitus. Po šito visi sutarėme geriau pagaliau įrodėm,kad galime kovoti. Tvarka nusistovėjo,tik viskas tikrai ne taip paprasta.
3 dalis

Po to kai pakabinome vorų galvas atakų tikrai nesumažėjo. Bet sužinojome įdomų dalyką. Vorai visada puldavo šešiese arba keturiese. Tapo aišku ,kad vorai buvo treniruoti pulti gyvenvietėms. O puolimo grupės dydis priklausydavo nuo gyventojų skaičiaus. Atakas atlaikydavome gana lengvai per porą mėnesių atlikome daug patobulinimų. Pirma praplėtėme tvorą. Vėliau pastatėme porą sargybinių bokštelių . Taip atsikratėme pavojaus, kad voras išlaužęs tvorą sužalos kokį šaulį. Pamažu dingo ir ta įtampa kuri mane kankino ir vertė ką nors pritvoti. Įsilaužę į medžioklės ir žvejybos parduotuvę prisigrobėme amunicijos ir naujų šautuvų. Su naktinio matymo taikikliu galėjau pašauti vorą dar nepriartėjusį prie tvoros. Su Valu nusprendėme, kad šiek tiek privatumo niekam nepakenks. Pradėjome statyti antrą namą. Gerai, kad Valas neblogai nusimanė apie tokius dalykus prieš mums susitinkant jis studijavo inžineriją. Vėliau jį išmetė ir mes susitikome bare nuo ko ir prasidėjo ilgalaikio gėrimo maratonas. Darbas pastatyti rąstinį namą ne iš lengvųjų visi padėjo kuo galėjo. Sunkus darbas padėjo numesti lengvą viršsvorį ir sustiprėti. Mūsų porelė įsikraustė į mūsų rankų kūrinį kuo aš ir Valas labai didžiavomės. Tą aplaistėme dėže šampano. Nuo to įvykio viskas savotiškai grįžo į senas vėžias . Mes sėdėjome Valo name ir gerdavome, kurdavome teorijas iš kur atsirado tie vorai ką reiškia raudonas dangus ar, dar ,yra daugiau išgyvenusių ir panašiai. Didelių vilčių neturėjome . Nežinau kodėl būtent dabar mane ėmė kankinti kaltės jausmas dėl visko kas atsitiko po Valo išmetimo. Jis tikrai galėjo studijuoti kur nors kitur pinigų tada turėjo, kaip šieno, kuriuos mes sėkmingai išleidom vakarėliams, o po to išgertuvėms dviese, nes nebegalėjome pakęsti kitų žmonių. Man niekada per penkerius mūsų pažinties metus nekilo tokia mintis, kad viskas mano kaltė. O tokiomis aplinkybėmis ėmiau ir išsakiau savo mintis Valentinui. Jis šyptelėjo ir pakratė garbanotą galvą po truputi ėmė atrodyti kaip tikras hipis, nes niekur neradome kirpėjos žirklių.
- Baik, jeigu ir būčiau baigęs  studijas dabar turbūt būčiau negyvas. Normalūs žmonės todėl ir neišgyveno, kad buvo prisirišę prie namų turtų ir negalėjo patikėti tuo kas vyksta. Be to mūsų girtuokliavimo maratonas tiesiog legendinis jo nekeisčiau į nieką.
Aš palingavau galva ir suniekinau jo teoriją:
- O kaip mūsų lankininkė? Normaliausia čia iš visų ir išgyveno. Va, kad Tomas taip gerai prie visko prisitaikys aš nesitikėjau.
Valas trumpam susimąstė ir užbaigė vyno butelio turinį.
- Na kaip pažiūrėsi. Aš paklausiau jos iš kur, tas lankas. Pasirodo ji mėgo LARP žaidimus. Kaip visi fanatikai turėjo ir tikrą lanką Ji praleisdavo daugiau laiko miškuose lakstydavo su mediniu kardu ir lanku, nei, bet kas kitas. O, Tomas gi laukė ,kada pasaulis taps panašesniu į žaidimą. Jis toks ir tapo.
Mūsų pokalbiai dažnai nutrūkdavo. Vėl ėmė kankinti nuobodulys vorai kažkur dingo. Lankininkė spėjo, kad užmigo žiemos miegu kas ir pasitvirtino, nes iškritus pirmam sniegui nemačiau nė vieno. Ilgais žiemos vakarais mane apnikdavo neviltis. Neįsivaizdavau, kaip išgyvensime ilgesnį laiką, juk negalėjome visą gyvenimą maitintis parduotuvių konservais. Valas man aiškindavo, kad auginsime rugius kepsime savo duoną. Pavasarį prisodinsime vaismedžių. Jis jau seniai norėjo išsikraustyti į senelių vienkiemį . Iš nuobodulio skaičiau knygas apie žemdirbystę ir vien jau pagalvojus apie visus darbus darėsi bloga. Gana greitai atsipalaidavome į budėjimus ėjome, tik kartais ir tik savo noru. Taigi vieną sykį padauginus alaus mane iš miego išplėšė avarinis švilpukas. Sunkiai išlipau iš lovos galvoje spengė, bet pusnuogis išlėkiau į kiemą. Ten ant manęs užšoko kažkas klaikiai dvokiantis ir suleido nagus į mėsą. Surikęs nuspaudžiau gaiduką kvailas padaras užgriuvo pilvu ant vamzdžio. Sprogstamasis šovinys išdraskė jam pilvą. Nušliaužiau toliau nuo jo lavono, nes nuo to dvoko jau norėjosi vemti. Tik dabar pastebėjau, kad kraujuoju. Prakeikiau mūsų lengvabūdiškumą ir nužvelgiau ką tik nudėtą padarą tikrai ne voras. Labiau priminė žiurkę. Mūšis greitai baigėsi. Į kiemo vidurį mano bendražygiai atitempė dar aštuonis tokius sutvėrimus. Mane nunešė į namą ir sutvarstė žaizdas. Gerai ,kad jos buvo nerimtos tapo aišku kiekvienas rimtai susirgęs gali išeiti į mišką numirti. Atsigavau, tik po kokių dviejų savaičių primaišiau skausmą malšinančių tablečių ir viskio. Nuo to miegojau 20 valandų per parą. Vėliau Tomas ir kiti papasakojo, kad padarai lakstė ant dviejų kojų. Todėl mes juos praminėm žiurkiažmogiais. Skrosti jų dėl kvapo niekas nenorėjo taigi sudeginome lauže vidury kiemo. Blogiausia ,kad jie prasirausė tunelius ir mūsų tvora nekėlė jiems jokio pavojaus. Įsiutęs nuvažiavau į miestą ir parsitempiau iš ten cemento maišyklę. Užpyliau cementu visus jų tunelius ir visą plotą aplink tvorą. Iš pykčio pradėjau miegoti dienomis ir budėjau kiekvieną naktį. Dabar budėjome dviese kiti budėjo pasikeisdami kaip anksčiau. Budėjimai su Lankininke būdavo klaikiausi. Ji pasakodavo tai apie praėjusius LARP žaidimus, tai apie jos santykių su Tomu problemas. Tie bjaurybės mus vėl užpuolė, tik šį kartą labai sutriko, nes negalėjo rausti. Aš juos guldžiau iš savo snaiperio šautuvo ir juokiausi. Vienas paklaikęs žiurkiažmogis trenkėsi į tvorą ir jį nupurtė elektra. Mūsų gynyba vėl veikė. Problema buvo, kad jie nesilaikė tos pačios taktikos kaip vorai. Šį kartą jų buvo dešimt. Man jau košmaruose sapnavosi šitų suskių armija. Trečią sykį jų buvo dvidešimt, bet tas nepadėjo, nes jų kvailumas buvo begalinis. Jie šokdavo ant tvoros ir nusipurtydavo bandydavo rausti cementą, kol mes juos guldėme savo šūviais. Mūsų galimybės prieš juos atsilaikyti buvo neblogos, tik reikėjo kulkosvaidžio, jeigu jų atlėktų dar daugiau. Mes važinėdavome mieste ieškodami armijos ginklų, netgi grįžome į mūsų gatvę. Ten radome armijos džipą ir porą kalašnikovų ir pistoletų. Tomas nubėgo į savo būtą ir sugrįžo su lagaminu daiktų. Mes su Valu irgi susirinkome drabužius ir butelį penkerius metus laikyto viskio. Valentinas sugalvojo pabandyti tuos padarus nunuodyti. Prikišome nuodų į sūrius ir kumpį. Po kelių dienų ieškodami malkų radome miške tris tuos prakeiktus suskius. Aš dar aplink tvorą pridėjau spąstų meškoms juos pažymėjau raudonomis skarelėmis, kad kas iš mūsų neįliptų. Taip atėjo Kalėdos Lankininkė padovanojo man iš žiurkiažmogio kailio numegztą kepurę. Aš jai pakabuką su deimantais. Valas mane pralinksmino padovanojęs knygą kaip mesti gerti per 30 dienų . Aš jam padovanojau dėžę Crystal šampano. Tomui padovanojom Dungeons and Dragons rinkinį ,kad senų įpročių neužmirštų. Jis mums padovanojo pora sidabrinių gertuvių. Kalėdos buvo gana linksmos. Gal tik šiek tiek visus nesmagiai veikė mintis, kad be gydytojo, net kitas gripas gali būti mirtinas. Gerai, kad greitu metu ši problema išsisprendė.