Ilgai vartau seną šeimos foto albumą.
Iš rudenėjančios vienkiemio sodybos plaukia šviesūs prisiminimai. Po kiemą kvaksi baltų ančių būrelis. Sodas už namo ir aplink jį augantys beržai vos vos matomi – laiko dulkės baigia ištrinti jų kontūrus.
– Nutapyk augantį sodyboje ąžuolą prisiminimui, – kažkada paprašė senelis Vincentas. – O tai nupjaus, ir išnyks atmintis.
Tada prižadėjau, bet to prašymo taip iki šiandien neištęsėjau. Deja, senelio jau nėra tarp gyvųjų, kaip nėra ir babytės, jauniausiojo pusbrolio Gintaro ir dėdės Algimanto, nuotraukoje besišypsančio ir dar kupino jėgų.
Kiek liūdesio laidotuvių nuotraukose, pagalvojau, daugiau išėjusiųjų, negu gyvųjų, o ir tie šiandien nepažįstamai pasikeitę ne tik išvaizda, bet ir vidumi.
Nuotraukose užfiksuoti įvairūs žemės ūkio darbai, dabar jau muziejinę vertybę turintys mechanizmai bei įrankiai. Šiandien visa tai kelia nostalgiją...
Vaizdas nespalvotoje nuotraukoje: graži saulėta diena – debesėlių beveik nematyti. Senelis tvirtai sėdi ant javų kertamosios mašinos, traukiamos dviejų stiprių arklių. Du kaip paukščio mašinos sparnai sukasi, mojuoja. Rodos, tuoj pakils ir nuskris prie Audruvės upelio malšinti troškulio – virs garuojančia duonos rieke ant kasdieninio stalo. Būrys kaimo moterėlių, kaip baltomis marškomis apsirengę angelėliai, seka iš paskos, riša pėdus ir stato į gubas. Įdegusiuose veiduose – ne nuovargis, o švytinti šypsena. Kažkas užveda dainą: „Šią naktį per naktį gaideliai giedojo...“ Daina nuvilnija per lygius Žemgalos laukus, pievas ir arimus, suvirpina mūsų, mažų vaikų, širdeles.
„Negiedokit, gaideliai, nebudinkit bernelio...“ – atkartoja aidas.
Tada jiems buvo gera: žmones vienijo darbas, daina ir tikslas, – pagalvojau. Kad taip šiandien, kai šuolis į progresą toks ryškus.
Ką tik išartos ilgos vagos garuoja. Mažytėmis rankomis kapstausi it žvirblis, renku dideles ir mažas bulves, dedu į savo krepšį, paskui skubėdamas, klupdamas tempiu jį ir supilu į maišą. Reikia nenusileisti mamai, babytei, seseriai, noriu pasirodyti, kad aš jau vyras, – tada sukosi mano mažoje galvytėje. O dar taip norisi patempti pilną maišą, pavadelioti arklį...
Oi, per poilsio minutėlę, kai visi susėda tiesiai ant vagų malšinti alkio kirminą, kokia skani duonos riekė, užtepta taukais ir užbarstyta druska su smukliai pjaustytais svogūnų laiškais!
Ištiesiu basas nuolat žaizdotas pavargusias kojeles – gurkšnis beržų sulos numalšina troškulį. Vėl kylam. Vakarop, kai saulė jau nebe tokia kaitri, bulvių maišų lauke daugėja...
Dardame namo, sėdėdami ant vežime sukrautų bulvių maišų. Džiaugsminga nuovargio akimirka:
pagaliau bulvės namuose!
...Mama atsigręžia ir ilgai stebi mane, kaip susidomėjęs vartau albumą.
– Pasiimk jį sau, – nutraukia mano žiūrėjimą mama. – Parodysi savo vaikams, o gal ir anūkams.
– Negaliu, mama, – bandau prieštarauti. – Jis turi priklausyti Tau.
Po šių žodžių nutrūko mano ir mamos minčių siūlas – nebesusiriša arba dar negali susirišti. Negalėjau paaiškinti, kad čia – mūsų šeimos istorija: kol esam gyvi, kol dar pilnės šis albumas, kol dar gyvename ant šios žemės...
(B. d.)
Medis
2012-01-04 10:11:45
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-01-04 11:26:50
Labai jautriai... man, svetimai, ir tai rėžia per paširdžius... gerai, kad aprašot. Dar reiktų ir ąžuolą nutapyti, bent iš atminties...