Kelias pasibaigia prie kiemo vartų, nurimusio šulinio, tuščio gandralizdžio...

Girgžteli spynoje raktas, it pasisveikindamas suloja šunelis, atbėgęs katinas murkdamas trinasi į kojas – meilikauja. Žvirblių būrys pakyla nuo šakoto gluosnio, augančio prie šulinio, ir čirkšdamas nuskrenda kažkur tolyn. Dangumi slenka visai ne žiemiški, o rudeniniai debesys, nešdami drėgmę. Rodos, kad šiemet metų laikai susimaišė, susivėlė kaip neiššukuoti bėrio karčiai. Dienų trukmė primena, kad greitai tamsa pasieks apogėjų, po to lauksime kažkokio ypatingo Kalėdinio stebuklo. Tas jausmas ir tikėjimas suteikia polėkį skristi į prisiminimus, svajones, į ateities nežinią.

Šiandien jau niekas nebelaukia už atrakintų durų slenksčio. Tušti kambariai vis dar pilni kaimiškos būties kvapų, senų baldų ir buitiškų rakandų, kurie buvo kažkam svarbūs ir būtini.
„Kodėl aš čia ir ko man čia reikia?“ – mintyse paklausiau savęs, nors šio klausimo atsakymą puikiai žinau, bet...
– Vaikeli, šis namas paliks tau, – sunkiai judėdama, sukaustyta ligos, pareiškė mama.
Aš nieko neatsakiau, tik linktelėjau galvą. Suprantu, kad jai labai sunku išsiskirti su tik jos vienos išpuoselėta aplinka: namu, sodu, daržu, gyvuliais ir paukščiais. Šita erdvė ir man buvo miela, kai atostogų metu arba mamai atsigulus į ligoninę, tekdavo vienam čia karaliauti. Gimė ne viena kūrybiška mintis, kuri išsiliedavo eilėraščių posmuose, tapybos darbuose. Pagalvojau, kad vienam čia gyventi būtų liūdnoka, jei nieko gyvo aplink nebeliks, nebent juodas katinas, kuris pasiliko. Bet ir jam teks pasiieškoti prieglaudos arba naujo šeimininko – kitoje teritorijoje katės sunkiai adaptuojasi.
– Ką norėsi, tą galėsi daryti su tuo namu ir sodyba, – paskutiniai mamos patvirtinimo žodžiai it rakštis badė mano mintis. – Gali parduoti arba pats gyventi.
Nieko neatsakiau tada, nes nenorėjau nuvilti mamos. Kaimas, kuris yra prie pat Latvijos sienos, kažkada klestėjo, o dabar, kaip aš vadinu – „klondaikas“. Jame tik pagyvenusio amžiaus žmonės, pensininkai ir bedarbiai „raudonanosiai“. Jaunimas išsilakstė po visą „svietą“, ieško laimės, o senoliai taip ir liko Dievo užmiršti.
– Bet vis dėlto, mama, kodėl atsikraustei į tokį užkampį, palikusi savo gimtąjį kaimą, sodybą, kurioje dabar gyvena sesuo su šeima? – ne kartą klausdavau, kai tik pas ją apsilankydavau. Ji nieko konkretaus neatsakydavo, tik primindavo, kad taip reikėjo. Tas būtinumas šiandien skaudžiai apkarto, kai užpuolė ligos, kai jau reikia nuolatinės priežiūros jai pačiai ir vyriškų rankų sodybai. Mamos širdis kažkaip nuo vasaros pradėjo „streikuoti“: sutino kojos, sąnariai. Ligoninėje medikai mažai ką ir padėjo, tik apgydė, sakydami, kad tai įgimta širdies liga, ir reikalinga operacija, bet amžius jau nebe tas. Po aštuoniasdešimtmečio, kurį sutiko ligoninėje prieš pat šv. Kalėdas, dar keliom dienom parvažiavusi namo, man pareiškė:
– Gyvenkime kartu, vietos užtenka.
Sunku buvo neigiamai atsakyti, bet išeitį reikėjo rasti.
– Mamyt, važiuosite gyventi į pirmąją sodybą, būsite tinkamai prižiūrėta, – išsakiau savo ir sesers sprendimą. – Ten yra visi patogumai, aplinka sava.
Mama nieko neatsakė, tik keistai šyptelėjusi nusuko akis į seną pageltusią savo mamos ir tėčio nuotrauką, kabančią virš lovos šalia Nukryžiuotojo.

Laikas sustojo. Ilga tylos pauzė sutalpina visa tai, ką mes išgyvename savyje ir ko išreikšti žodžiais neįmanoma.

(B. d.)