Tarp spygliuotų šakų kažkam buvo namai,
Kur lietų ir saulę pažino,
Tik išaugo ne rankos - išaugo sparnai,
Ir dangus prie savęs pavadino.

Plačios lankos, pušynas ir vėjas Pietys -
Ko bereikia užgimusiam paukščiui?
Tik paklust laisvės šauksmui - skraidyt ir skraidyt,
Pasinert į žydrynę, jos aukštį.

Bet širdis dar daugiau – vertė skristi toliau,
Už gimtinės, už šėlstančių jūrų,
Kur gyventi saugiau, kur gyventi šilčiau,
Kur neaušta dienužė paniurus.

Bus pavasaris, paukščiai gimtinėn sugrįš,
Bus žiedais jų namai apsipylę,
Vėl po saule per dieną skraidys ir skraidys,
Kels sparnai kaip sapnai į mėlynę.

........................................................

Ak žmogau, ak žmogau, tu ne paukštis esi,
Tavęs lizdas sugrįžti nešaukia,
Nuskandina save pilkame liūdesy
Ir kantriai, tylėdamas laukia.