Ilgesys

Santrauka:
Kartais pasiilgstu vaikystės ir taip norisi į ją sugrįžti...
Aukštyn. Vis aukštyn.
Aukštyn – žemyn. Keičiasi vėjo kryptis. Tai plaukai užkrenta ant akių, plaikstosi, kabinasi už blakstienų, tai jie atidengia mano tikslą – dangų.
Aukštyn. Pasiekiu medžių šakas. Susilyginu su horizontu – lyg gulėčiau. Gulėčiau ore, aukštai virš visų. Jie nesupranta mano norų, tai ir bijo, sako – nukrisi. Ne, dabar aš skrendu. Trauka išnyksta pasiekus maksimalų tašką ir po sekundės, praleistos transe, atsiranda tokia galia, kad tik plaukai jai gali atsilaikyti. Su jais žaidžia vėjas.
Žemyn. Mane traukia, plėšia iš palaimintų padangių. Sako – ant žemės saugiau. O man nusispjaut ant saugumo, aš noriu pasiekti savo tikslą. Tie, kur ant žemės vaikšto, virsta velniais, traukiančiais mane kartu ten. Ten nėra palaimos. Vis kančia. O jie nori, kad ir aš ten atsidurčiau. Velniai nekenčia angelų.
Aukštyn. Man išdygsta sparnai. Tik jų pagalba sugebu vėl pakilt. Aš vėl artėju link tikslo, bet šį kartą pritrūksta jėgų. Kova daug atėmė. Atėmė galimybę patekt dangun.
Žemyn. Vis daugiau plunksnų iš mano sparnų išpeša velniai. Vis daugiau jėgų reikalauja ši kova. Vis toliau nuo tikslo.
Aukštyn. Parodija, kuri skaldo mano širdį. Žinau – kad ir kiek pakilčiau, kad ir kiek jėgų sutelkčiau, jau niekada savo tikslo nepasieksiu.
Žemyn. Nebeliko jėgų. Judėjimo amplitudė beveik lygi nuliui. Velniai jau ne tik plunksnas drasko, bet ir šventuosius drabužius, apsiaustus.
Žemyn. Virstu velniu.
Žemyn. Dar liko viena viltis, nuoga kaip aš. Dar liko šventa knyga – raktas pasiekti dangų.
Žemyn. Gal kitą kartą, kai turėsiu jėgų.

“Aš pirma supsiuos!”
“Jei atbėgsi pirma…”
“O aš būsiu antra.”
“Taip nesąžininga. Aš pasakiau, kad būsiu pirma…”
“Dabar būsi paskutinė.”
Atsimenu, kai dar visai neseniai lenktyniaudavome, kuri pirma atbėgs prie sūpynių. Kartais tai būdavau aš, kartais jos, mergaitės, su kuriom praleidau visas vasaras naujam mieste. Dabar nelenktyniaujam. Viena susirado draugą, sako jiedu susituoks, bet tos mergaitės jau gal pusmetį nemačiau. Su kita kalbėjau vakar. Ji irgi susirado draugą, bet jie dar nežada tuoktis. Jie šiaip draugai. Draugai, tarp kurių pražysta jausmai. O aš vis dar noriu suptis – draugo neturiu. Vis dar noriu lenktyniauti, vėliau kovoti. Kovoti siekiant savo vienintelio tikslo – dangaus.
Izabelė Terhoven

2005-04-09 11:45:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2005-04-09 17:40:15

Pagalvojau, o gal tu kartais ne Aistė?:)))

:

Sukurta: 2005-04-09 15:44:43

Paskaites tokius komentarus, nusprendziau ir kurini perksiatyti. Kurinys geras - mintis sugalvota gerai, tie epizodai tikrai mieli. Darbas suzavejo. :)

Vartotojas (-a): ieva

Sukurta: 2005-04-09 15:28:04

labai patiko ;-)

Anonimas

Sukurta: 2005-04-09 14:48:44

O šitas nerealus;)

Beje, tu gal katythes draugė?sprendžiu iš jos atsiliepimo...

Jei ką, malonu susipažint;)

Tamsta mokis mane kaip rašyti prozą.Iš anksto dėkoju.

Tik juokauju:)

Anonimas

Sukurta: 2005-04-09 13:19:22

labai jaukus ir mielas... is tiesu skaitydama pabaiga jau maciau save (nors saves maziausiai), tave ir rutele sereikiskese... bet cia juk ne apie mus...