„Kad nelabai galima kliautis mumis,
         kad šitas pasaulis išaiškintas
         mums ne visai kaip namai“
         R.M. Rilkė „Duino elegijos“

Aš vis dar kelio kryžkelėje nyrančio į tamsą.
Valdyt netrokštu, bet viskas nuo manęs:
Į tylintį, į tylinčius pilkoje pakelėje,
Į mirgančias prasmes, reikšmes ir vertę.

Ko stinga mano žvilgsniui, kad taptų ryto dvelksmu?
Prilygtų jis dieviškai pilnatvei,
Žvelgiančiai šaltinio geliančio skaidria srove
Ar žaižaruojančiu švariu kalnų sniegynu.

Regėdamas savim, vidiniu, aš nieko kito nemačiau,
Vien liejosi mano būsenų įmantrios žodžių pynės.
Vis kryžkelėje, nei pabaigoje, nei pradžioje,
Bet sykį smiltyse viksva savimi sušvito.

Akinančiai liepsnojo be ugnies,
Kaip  Mozei krūmas dykroje.
Beprasmis stoviu be žado pradžioje –
Nė ženklo, nė jausmų – bevardis niekas.

O! Kaip liepsnojo sutrypta viksva.
Juk ženklas daikto būties nesaugo,
Savim uždengdamas, užgeso liepsną.
Šiuo žvilgsniu aš įveikiau vienatvę savo.

O rodos, ėjome kartu, drauge,
Pakaitom, tylėjau aš, kalbėjai Jis,
Tapatūs viename kūne,
Ir tai buvo vienatvė.

Išmone lemties atsirado man priešais
Kitas, švytintis, liepsnojantis tyloje,
Trapus ir tragiškai laikinas ir išnykstantis,
Panyrantis į mano tamsos vienatvę.

Bet esamas, toks mano žvilgsnis
Neleido jo, kupstelio viksvos
Peržengti, padaryti jį savu,
Bekūniu, kaip aš ir Jis, trise viename.

Viskas, ką įgėrei, įsiurbei – svetima,
O žvilgsnis, kuris užvaldė?
Užklydęs, nuspalvina viksvą kaip svetimą,
Kaip kitą , bet esamą mirksnyje,
Išplėštame iš kasdienybės ir laiko.

Grįžau į įprastą: krantas ir vandenys,
Pašiaušti vėjo, brenda debesys
Iš vakarinio palikto kranto
Į mano bevardę tuštumą, jos neužpildydami,
Nes dar mirksnyje liepsnojanti viksva,
Tame, man svetimame žvilgsnyje.