Saldūs dūmai


Visi turbūt jau girdėjome apie planus, kurie žlunga dėl smulkmenos. Dėl neveikiančio žiebtuvėlio, nenupirktos gėlių puokštės ar iš namų išėjusio kamščiatraukio. Šiandien nupirkau visus tris minėtus daiktus. Nereikia manęs alkoholiku, kuris jau prarūkė plaučius ir dar ta proga nusprendė nusipirkti gėlių. Nors gerą progą tikrai turiu . Tai ne visai proga greičiau galimybė kažką pakeisti. Visi kas skaitys šitą pareiškimą vis skaitytojai pagalvojo, kad aš padaras užsibarikadavęs savo rūsyje, kuris jau ir šviesos nematė kelis mėnesius. Aš saulės matau pakankamai eidamas į darbą, netgi laisvomis dienomis pasideginu balkone. Į Turkiją man dar anksti, kol kas aš, tik barmenas nelabai žinomam bedvasiam rūsyje kurio ir baru vadinti nesinori. Vieną dieną aš atidarysiu savo įstaigą ir visi eis ten bandomis, kaip ištroškusios gazelės. Pirmas žingsnis aišku rėmėjo paieška. Ta rėmėja būtų Edita, bet ji jau paprašė paslaugos. Ji man pasiūlė susipažinti su jos vieniša drauge. Va čia oficiali versija kuria jau galima suabejoti. Editos vyras greičiau jau pasiūlė jai įbrukti man draugę, kuri turbūt, tik trukdo vienam iš jo nesuskaičiuojamų hobių. Rimtai ar kur matėte suaugusį vyrą renkantį žiebtuvėlius, gaudantį drugelius ir važinėjantį motociklu. Juokingiausia, kad jis verčia Editą džiaugtis visais dalykais kartu. Nors, juk kai viskas mokama iš Editos kišenės, gal tai ir teisinga. Kaip ten bebūtų šiam aklam pasimatymui nupirkau, dar ir kaljaną. Šitos dailios pypkės norėjau jau ilgai, bet vis pagailėjau grynųjų. Jeigu įvykdysiu kelias mielas paslaugas Editai pinigais išvis nebereiks rūpintis. Juk tai visai romantiška magiški dūmai, paslaptingas burbuliavimas ir du žmonės traukiantys į save saldų dūmą. Vieno vamzdelio dalinimasis iškart suartina. Jeigu viskas vyks pagal planą šį tekstą paslėpsiu DVD diske ir parodysiu Editos draugei po keleto metų. Keistokus dienoraščius rašau jau seniai. Popieriaus jau prisikaupė visuose stalo stalčiuose...

Numečiau žalsvą sąsiuvinį velniop, nes klaikiai norėjosi rūkyti. Pačiam nesinorėjo tikėti situacija nusipirkau viską ko norėjau, o atsipalaiduoti vis vien negaliu. Tą kvailą dienoraščio ištrauką rašiau Editai ji mėgo mano makulatūrą. Vieną kartą belaukdama didžiojo drugelių gaudytojo Rimo ji perskaitė keletą lapų gulėjusių ant virtuvinio stalo. Nuo tada ji turbūt perskaitė kiekvieną to metrinio tuštybės dienraščio eilutę. Juokingiausia, kad aš nepasakoju epiškų dalykų. Aš, tik barmenas mano darbas maišyti kokteilius, o ne gelbėti pasaulį. Kartais norėdamas įvesti savo nusiaubtame bute tvarką randu penkerių metų senumo bloknotus. Mane stebina mano nuosavo gyvenimo nykumas. Edita teisi paversti šitą pilkšvą košmarą įdomiu skaitalu talentas arba, bent jau stipri grafomanijos apraiška. Edita viskas sukasi apie Editą. Bet pykstu, juk aš ne ant jos. Rimas mano suolo draugas, o negali priversti jos man paskolinti apvalią sumelę. Mes, juk buvome geri draugai ir mano talentus jis žino. Televizorius nutraukia niūrias mintis, šis daiktas visada murma pasenusias naujienas ir užpila smegenis spalvota muilina mase. Gražios jogurto reklamos sukelia man norą gyventi tobulame pasaulyje, kur dėl savo svajonių baro nereiktu daryti paslaugų ir paslaugėlių. Vieniša draugė, beveik šimtu procentu yra lankiusi muzikos mokyklą ir dirba kokį visai pakenčiamą darbą. Absurdiška, bet mano pirma mintis sužinojus apie akciją kabink draugę -  gauk paskolą buvo klaikus sen - mergiškas megztinis. Ji žinoma neturi būti tokia, bet kas gali įrodyti man priešingai... Akys vis grįžta prie spalvoto kaljano stiklo. Vien pypkės grožis mane hipnotizuoja. Seilės besikaupiančios burnoje primena apie puikų tabaką, kurį padėjau į šaldytuvą vėliau išgauti pilną tokio rūkymo malonumą. Drugelių medžiotojas užlaikė mano muzikos mokyklos mokinę su klaikiu megztiniu, o jos nebuvimas užlaiko mano svajonės išsipildymą. Mobilusis žadina iš tos abstinencijos erdvės į kurią gali patekti laukdamas merginos kurios nemėgsi, šaldytuve turėdamas geriausius resursus perkelti savo smegenis į tą geresnį tobulą pasaulį, kur, net partrenktas elnias jaučiasi laimingas. Nupirkau ir gero kavos likerio... Prispaudžiu savo nuzulintą aparatą prie ausies ir leidžiu Rimui išsišnekėti.
- Labas matai atsitiko keletas nenumatytų dalykų. Ta draugė su kuria turėjome ateiti nusprendė eiti viena be mūsų. Ji beje muzikuoja sakė, kad nuo dešimties mokė ją smuiku groti ir ji aišku muzikos mokyklą baigusi. Turiu, nors menką šviesą tunelio gale. Ji visai graži, taigi neliūdėk ne katorga čia broli. Man dar blogiau Edita užsigeidė į šiltus kraštus, tai teks šiąnakt, dar ir į lėktuvą spėti...
Kartais imi ir susimąstai, kiek sykių žmogus spėja numirti po mokyklos baigimo. Aš asmeniškai mano, kad Rimas mirė kokius tris milijonus kartų. Va dėl to ir numečiau ragelį. Aš jo visiškai neatpažįstu. Atrodytų, kad kažkokia pikta jėga į mano draugo Rimo lavoną sugrūdo išlaikytinio renkančius žiebtuvėlius ir drugelius sielą. Pikti tie nekromantai tikrai pikti. Jų planas matyt perimti mano svajonių barą ir paversti jį landyne. Stogas važiuoja dažnai ir nereikia to neigti. Tokiuose situacijose gyventi be jo, tik lengviau. Ilgai lauktas skambutis į duris suteikia menkos vilties. Vienu šuoliu atsidūriau prie durų ir ten manęs laukė piktoji undinėlė... Reikėjo pripažinti ji atrodė visai neblogai. Nereikia pagalvoti, kad vienišos draugės projektas tapo nauju grožio ir pusiausvyros atradimu, bet ji turėjo simpatiškų bruožų. Kaštoniniai plaukai, mielas ovalus veidas ir lengva ironija dvelkiančio žvilgsnio jėga įkvėpė man tikėjimo, kad šitą vakarą dar galimą paversti vienu iš tų gerai pasėdėjom, bet galvą tikrai skaudės vakarų. Jos megztinis beje buvo juodas su rudos odos lopais ant alkūnių. Mes tiesiog žiūrėjome vienas į kitą ir ji turbūt mąstė tą patį ką ir aš. Mintyse vertinome ar verta aukotis dėl šio vakaro. Pagaliau ji prakalbo.
- Tai gi atėjau. Aš ta niekam nereikalinga draugė. Mane čia atvarė beveik per prievartą, nors piktų policininkų ir nesimato. Vardo gali neklausti, vis tiek pamirši greičiau nei manai. Būk atviras ir tiesiog pasakyk tiesą. Ko lauki iš šio vakaro?
Ką atsakyti į tokį klausimą? Negi tą tiesą, kad lauki iš Editos pinigų naujam barui už vieną vakarą su jos drauge. Melas, kad nori rasti amžiną meilę, net nepalikęs savo keturių sienų, dar irgi per daug skaudus. Na kodėl ši Editos draugė nežaidžia pagal taisykles?
- Tikiuosi surūkyti, nors šiek tiek nuostabaus tabako, kurį nupirkau kaljanui. Norėčiau atidaryti butelį likerio ir tiesiog užmiršti ko čia susirinkom. Aš jaučiuosi ne ką ne geriau. Mane taip pat priskyrė prie draugų kuriuos reikia supiršti su kokia vieniša drauge. Aš taip pat nereikalingas porelių pasaulyje, kaip ir tu....
Muilo opera ar ne? Bet aš manau, kad mano aktoriniai sugebėjimai geresni. Aš jau seniai pastebėjau, kad sugebu sukelti nepaaiškinamą kaltės jausmą. Man turbūt vertėjo tapti kunigu. Po šito nevykusio vakaro, gal dar įtikėsiu aukštesnėmis jėgomis. Aš savo planu, vis dar tikiu, tiesiog mergina atėjusi į mano lėlių teatrą ne visai tokia kokios tikėjausi. Ji įėjo į mano grafomanijos pėdsakų nusiaubtus namus atnešdama kažkokios smagios nuotaikos bangą. Atrodo vos jai peržengus slenkstį pasklido opiumo vėduoklė, kuri pagražino mano butą. Ji pritariamai linktelėjo nužvelgus kaljaną. Aš susigriebiau traukiąs iš šaldytuvo tabaką, nors nepasakiau nieko tinkamo gauti savo paskolai. Pridengiau tabaką folija ir uždėjau ant viršaus tam specialiai pirktą anglį. Šio tabako kvapas svaigina jo dar nepridegus, bet tą padarius erdvė prisipildo tobulo medaus kvapo. Lyg vasarą gulėtum po liepa ir trauktum į save tą saldžią akimirką. Ji pirmoji pagriebė vamzdelį ir elegantiškai išpūtė dūmus. Ji rūko ne pirmą kartą, nors tiek gerai. Planas tęsiasi važiuojam toliau.
-  Žinai vienas mano pažįstamas turi tokią visai jaukią kavinę. Galėtume ten nueiti ir pavalgyti. Iš pradžių baikime rūkyti, bet veliau naktis, juk jauna.
Nuostabu man pradėjo pintis liežuvis, o butelio, netgi neatidarėm... Ji nusišypsojo, bet jos akyse mačiau, tik pašaipą, o ne supratimą, kurio man dabar reikėjo. Ji perdavė vamzdelį ir prunkštelėjo.

- Tu jau nesupyk, bet tu juk vienas iš tų žmonių kurie viskam turi specializuotą draugą. Petras turi kavinę, o Jonas visada nuperka geriausias tabako rūšis. Dėdė Juozas paliko man būtą, Edvardas atneš skanaus kumpio, nes jis klastingas pardavėjas kokiam mėsos rojuj. Negalima juk taip eiti per gyvenimą. Tik imant iš kitų ir nieko neatiduodant. Va, kad ir Edita -  turtinga verslininkė turi tau kažkokią paskirtį. Gal išpirkti kokiam teisme ar panašiai. Bet vieno dalyko aš nesuprantu. Kam gi čia atsiuntė mane? Tik nesakyk, kad Rimas tavo geriausias draugas, nors iš jo jokios naudos. Jis tiesiog prarado savo specializaciją...
Gerai, kad spėjau perduoti jai vamzdelį, kol ši kalba netapo mano psichologiniu portretu. Sumurmėjęs, kad virtuvėje pamiršau mandarinus, kuriuos ir ketinau kramsnoti po saldaus dūmo dozės išlėkiau į minėtą virtuvę. Ten aišku nelukštenau vaisių, o melsdamasis surinkau Editos numerį. Sėkmė dar visiškai nuo manęs nenusisuko, nes išgirdau irzlų Editos balsą. Dabar atėjo mano eilė išsišnekėti.
- Edita tu mane apmovei. Ji jokia muzikantė. Dar nesurūkėm pypkės, o ji jau pasidalino įtarimais apie mano savanaudišką būdą. Ji įtaria, kad tu kažką suplanavai ir visiškai ramiai iš mūsų šaiposi. Tu manai ji suminkštės. Aš taip nemanau ji surūkys mano tabaką išgers likerį ir dings kvatodamasi. Kuo aš čia galiu padėti? Duok man tuos pinigus. Aš galiu paversti tuos smulkius svajonių baru...

Edita aišku suriko, kad turiu nepasiduoti, lyg čia būtų koks frontas ir numetė ragelį teisindamasi, kad atvažiavo jos taksi. Kokio velnio ji nori prastumti man tą draugę? Turi Edita ir geresnių kandidatų su pinigais ir geresne išvaizda. Teliko grįžti į svetainę ir traukti kaljano dūmą į save bandant pamiršti viską... Specializuoti draugai tave nuvilia ypatingai skaudžiai. Mergina vėl nusišypsojo ta pikta šypsena.
- Na tai ko čia sėdi lyg žirgą praradęs? Aš, net savo gėlių negavau. Asile, dėl kažkokio baro bandai iš kailio išsinerti. Galėčiau tavo sąskaitą pripildyti iki viršaus. Tik kam man toks vargas? Tai gal man menką paslaugą padaryk ir bus tie tūkstančiai. Nemėtyk savo dienoraščių, kur papuola negeras įprotis.
Du kartus kvailiu būti nelinksma ypač per vieną vakarą. Dar ir tas gėles pamiršau. Vis dėl to negalėjau nepasišaipyti.
- Duok atspėsiu išsitrauksi mobilų telefoną jis bus užkerėtas. Tik paskambinsi į pragarą ir mano sąskaitoje pinigų iki senatvės užteks. Tada ištrauksi sutartį ir reiks man pasirašyti krauju. O jeigu nesilaikysiu sutarties išvirsi mane piene ir suvalgysi.
Mergina purkštelėjo nepiktai, gal kiek atsileido. Mobilaus ji neišsitraukė, bet baltą voką, dar iš rankinės, kurios tikrai nepastebėjau. Va tikrai geras tabakas šiurpuliukai per kūną laksto, toks jausmas, kad kriokliai per galvą bėgtų... Va čia ir skirtumas, tarp kaljano ir cigaretės. Rūkymas kaljanu, ne, tik socialus, bet ir efektą palieka visados. O grįžtant prie mano smuikininkės niekada nesuprasiu kodėl visos moterys grūda daiktus į rankinuką. Juk užtektų jiems vietos ir kišenėse... Porą minučių vartau rankose tą voką kaip idiotas. Ten aiškiai pinigai, nors ir nelabai daug. Atidarius į rankas sklendžia šimtinės. Juokingiausia naujos šimtinės, lyg ką, tik iš banko. Pinigų vis tiek juokingai mažai du tūkstančiai. Žiūriu į ją gana nusivylęs. Tikrai ne pragaro darbuotoja. Ji žaviai kilstelėjo antakį.
- Ko čia žiūri, kaip grybų apsiėdęs? Juk netilps į voką milijonai. Tu geriau už šildymą susimokėk ar, nors nuomą. Rimas sakė, kad visada paskutinę minutę parvedi tuos smulkius.

Va to man dar ir trūksta išmaldos mokesčiams. Gal dar prie bažnyčios atsisėsti? Paraudočiau apie vargus aptarnavimo sektoriuje. Papasakočiau, kad mokykloje man visi mokytojai žadėjo gerą ateitį. Net matematikos olimpiadą buvo laimėjęs... Sukikenęs išpurtau jau suanglėjusį tabaką ir vynioju naują gabalą folijos. Kas iš mūsų keistesnis? Barmenas pasiruošęs viskam gauti nuosavam barui ar mergina vaidinanti Froido anūkę ir besišvaistanti vokais. Koks gi skirtumas? Pridegu naują galvutę ir pasaulis dingsta saldžiuose dūmuose...
Bandau surinkti mintį savo subyrėjusiose smegenyse. Vakar, ne tik dūmus traukėm. Toks šlykštus silpnumas, būna, tik per pagirias. Apie jas aiškinti neverta. Tiesiog kiekvienas čia turi ką atsiminti. Atplėšti akis sunki, bet įmanoma misija... Aišku prabudau ne namie. Džiaugtis dar neverta. Guliu susisukęs, kaip žaltys ant senos apiplyšusios sofos. Visiškai vienas, net ir netilptum dviese ant tokios griuvinėtinos kušetės. Mano paskola pražuvo negrįžtamai ir laiminga pabaiga, gal tik paraleliniame pasaulyje. Nusikeikęs nuspyriau į šalį duris iš šitos landynės. Jos išlėkė iš vyrių. Net nesitiki, na ir turiu sveikatos per tokias pagirias. Greičiausiai durys supuvusios ir silpnos, kaip ir sofa. Atrodo durys buvo virtuvinės... Į mane nustebusi žiūri keistoji smuikininkė ir pankas mėlyna ševeliūra. Treningu pasipuošęs plikis, net alaus butelį iš rankų išmetė. Tikrai prasta situacija ir gana kvailoka. Pankas susigriebė už kažkokio medaliono ir mane atidžiai mane stebi. Plikis grėsmingai pakėlė alaus butelį... Smuikininkė nusijuokė.
- Na nepykite ant mūsų barmeno. Jis, juk, dar nieko nesupranta. Jis juk vienas iš mūsų. Jis išrinktas paveikti, ne gal taip ir sakykime valdyti žmones. Dabar, tik lengvai pinigų iškaulija, bet kada nors armijas galės rikiuoti kaip jam patiks. Jis mūsų sunkusis tankas...

Gana nutraukiu šitą absurdą. Koks skirtumas ką ji pasakys? Kad aš tobulas ginklas pjudyti ir naikinti žmones. Aš tą jau senai žinau. Aš daug vyresnis, negu jie galvoja. Aš galėjau išlėkti užvaldyti pasaulio, jeigu man to reiktų. Tik ar smagu gyventi pasaulyje, kur supjudei milžiniškas armijas? Dar aišku yra branduoliniai ginklai ir nuo jų neapsaugos jokie fokusai. Gal užtektų ir taiklaus snaiperio. Net aš negaliu užvaldyti visų vienu metu. Viskam yra ribos ir kol jos egzistuoja neverta pradėti tokių projektų. Galbūt ji norėjo pasakyti, kad aš geras tankas jų gaujai. Su manimi jie linksminsis kaip norės ir niekas negalės jų sustabdyti. Net jeigu aš ir prisidėsiu, vis tiek atsiras kas užbaigs šitą cirką. Senuosiuose požemiuose pilną padarų, kurie vienu rankos mostu galėtų sudeginti sostines ir sukelti tokios katastrofas, nuo kurių žmonija jau nebe atsigautų. Aišku gali būti ir atvirkščiai smuikininkė tiesiog nori pažaisti didvyrę ir padaryti daug gero. Juokinga, bet tas turėtų dar liūdnesnių pasekmių...
Panirti į filosofinius apmąstymus darbo vietoje negerai. Plikagalvis dar šliaužia kažką burbuliuodamas. Reiks pasidomėti jo sugebėjimais, juk retai kas parodo mano galiai tokį atsparumą. O, gal aš apsileidau? Per ilgai vaidinau barmeną. Beveik pats įtikėjau savo melu. Du metai darbo sugauti šitą smulkmę. Nežinau juoktis čia ar verkti. Mergina galinti paversti, bet kokią materiją pinigais. Pankas užsiimantis smulkiais ritualais pasišaudantis melsvais žaibais iš savo amuletų. Tas plikis, lyg ir paverčia stiklą pavojingu ginklu. Smulkūs, bet slydus žalčiai. Na nereikia, pagalvoti, kad prisistatysiu magijos magistru ir apšviesiu jiems pasaulį. Mano sugebėjimai riboti ir nėra ko čia liūdėti. Senų kojinių pinigais versti aš nemoku ir man to nereikia. Aš neatėjau čia jų nužudyti. Nuotaika, ne ta pagirios nuteikia taikiai. Gydančių savybių irgi teko matyti. Bet magija, tiesiog neskirta gydyti pagirioms. Paaiškinti gal ir pavyks Palaikysime juos požemyje prisegsim kokį bjaurų sekimo prietaisą ir jie supras, kad pasaulyje gyvena ne vieni. Jie supras, kad apsauginių magiškais ginklais pjaustyti nereikia, o užburti pinigai, tik didina ekonominę krizę. Kiek milijonų išėjo į apyvartą dėl tos kvailos smuikininkės. Neatskirsi, juk nuo tikrų be specialaus amuleto niekaip... Skambutis į duris nutraukė šitą ataskaitą, kurią jau rašiau neaišku kam. Vyresniems magams ant tų naujokų nusispjaut. Dėl neaiškių priežasčių magų ir visokių smulkių savybių turinčių idiotų vis daugėja. Gal tai evoliucija, o gal pabaigos metas. Mano užduotis palaikyti tvarką. Atsibodo rankioti lavonus ir naikinti įrodymus. Noriu tikros kovos, bet visi tapome per daug išmintingi, o gal nusivylę, kad dvi grupės pultų viens kitam į atlapus. Nors kokios dvi grupės visi pas mus individualistai iki plaukų galiukų. Tiesiog nesinori atidaryti durų ir perduoti šitų nevykėlių Rimui. Jam, juk irgi nesaldu susirado žmoną pridengdamas mano užnugarį. Gal dėl to, taip ir nesisekė surasti šitų asilų? Rimas neapsikenčia ir pereina kiaurai duris. Jėgų švaistymas išspirti paprasčiau. Mes tiesiog stovime ir tylime. Abu tikėjome, kad turint galios pasaulis tampa žaidimų aikštele. Nė velnio tas ir bjauriausia. Tiesiog iškeiti vienas problemas į kitas. Nėra čia jokios sumautos romantikos. Nelaukia mūsų armijos ir paslaptingos intrigos. Visiems teliko noras išgyventi. Kiekvienas iš mūsų susirado patikimą slėptuvę ir visi susigūžė laukdami atomazgos. Tragedija, juk ne tame, kad žmonių daugiau negu mūsų Jeigu naujokai gims tokiais tempais, kada nors statistika išsilygins. Tik, kas iš to? Neturime mes jokio bendro plano. Nėra ir jokios vienybės. Požemis, juk, tik posėdžių salė, kurioje sprendžiama, kaip geriau įsilieti į žmonių visuomenę. Gal taip mes ją ir sugriausim? Supanašėjimo jėga - absurdo jėga. Alternatyva paleisti naujokus naikinti niekuo nekaltus žmones. Tegu pasilinksmina, tik neilgai trukus prasidės bjauri raganų medžioklė. Dar aišku lieka padarai požemyje ir jų naikinimo galia... Tik kas nori užsitraukti milijardų mirtis ant savos sąžinės... Papurtau galvą ir išsivedu savo smuikininkę paskui save ji mano valioje. Jai, dar, tik 22 metai ir ji tikrai buvo dar viena muzikuojanti mergina, kol vieną dieną viskas pasikeitė. Vėl apima tas sumautas noras rūkyti nereikėjo pradėti dabar iki amžinybės pabaigos, tarp saldžių dūmų. Aš žinau, ji supras, sunkiai, bet ji sugebės. Po gero dešimtmečio vėl turėsiu su kuo pasikalbėti atvirai, kiek tai dar įmanoma... Vėl savo bute neapmokėtais mokesčiais pridegu gražiąją pypkę. Grąžinu jai kalbą. Keistai, kad ji nerėkia, tik vėl nusišypso.
- Tai sušaudymas ar atminties ištrynimas. O gal, dar pasakysi, kad myli?

Nieko čia juokingo pirmi du variantai irgi buvo naudojami. Meilė gražus žodis, tik matyt niekada niekas nesuprato jo reikšmės. Va, kad ir Rimas susirado tą Editą, nors ir yra senesnis už Piliakalnį. Amžius galios ne visada prideda. Kaip buvo vidutiniokas, taip ir liko. Dar gana kvailas vidutiniokas. Tiesa matyt ketvirtajame variante.
- Aš pabandysiu mylėti...
Pasaulis vėl skęsta saldžiuose dūmuose, tik šį kartą tabako vaidmuo čia menkas. Grąžinu jai judėjimo laisvę imu pasakoti... Gerai, kad nupirkau dešimt kilogramų saldaus dūmo. Istorija tikrai netrumpa, o ir pabaigos nematyti