Atsimenu, kaip kosėjau kirmėlėmis. Atatupsta traukiausi, o jos nenumaldomai biro man iš burnos, spalvotos ir plonytės, sakytumei, visai ne šlykščios. Stalas nepermaldaujamai nedegė, negalėjau niekam parodyti balsų. Tik akimirkai prieš akis šmėkštelėjo pamėkliškas veidas. Aš nebijau jūsų, jūs man nebaisūs, maniau, kad dėl kirmėlių užsidegs stalas, paraus jo apsvilę kampai ir jūs man kalbėsite. Vis traukiausi atatupsta ir kosėjau.

O  vėliau, kitą naktį, buvo čiuožykla, ledinė savo metališku blizgesiu, aukšta. Sakytumei, Murakami romane. Norėjai, kad ja nučiuožčiau, metaliniu spindesiu nuo pat viršaus. Neturėjau batų, sniege nuo šalčio lengvai ėmė mausti kojas. Neskaudėjo. Davei man raudonus botus, kad nesušlapčiau purvu atsitrenkusi žemėn. Kodėl tavo botai raudoni? Ar juos nešiojaisi man?

Dažnai kartoju sau, kad nebenoriu pabusti paklaikusiai klykdama savo atspindžiui veidrodyje. Tačiau pabusti aš noriu, tikriausiai, dėl įgimto smalsumo gyvenimui. Turiu pamatyti, kas bus toliau.

Ne dėl košmarų negaliu užmigti, aš juos pažįstu, juose gyventi pripratau. Net sapne lengvai atpažįstu košmarą, jo siaubą ir mane skiria tarytumei nematoma plėvė, pertvara, sakyk, gimdos sienelė. Tačiau yra dalykų, iš kurių negaliu pabusti, nors ir jaučiu, kad privalau. Net jeigu reikėtų klykti veidrodžiui.