Pažiūrėk į akis, kad pajausčiau virpėjimą,
Iš gelmių glūdumos kaip iš žemės širdies.
Tavo žvilgsnis lyg magnetas traukia išties...
Už tą žydinčią pievą, kuria abu ėjome,

Kai lydėjo delčia ir mes saugojom radinį –
Už laimingas akimirkas brauksiu metus,
Be šviesos, su šešėliais ir jų nebebus.
Tada jie nesiglaustys tarp mūsų suprasdami,

Kad pradingo visai. Visą šviesą sugėrėme.
Dabar šviečiam aušrom ir šilti spinduliai,
Praeitin nusiritę, pakilę aukštai
Glosto ilgesį mano kaip rytą šį kerintį.

Atsispirt negaliu. Man užaugę sparnai
Į auštančią dieną vėlei neša lengvai.