Vaiduoklis beveidis, pamišęs, paklaikęs...
Seniai pramint mane Šmėkla jau laikas.
Klausi vis kodėl aš liūdžiu?
Tokiems kaip aš nereikia priežasčių.

Bėgu nuo laiko, tikrovės, pasaulio...
Jie mane seka, tamsiuos skersgatviuos gaudo.
Kaip čia nutiko, kad siaubingą plėšrūną
Medžioja it auką- ir jo sielą, ir kūną?

Tai ką laikyti aukščiausia jėga įprasta tapo-
Tik absurdiški dėsniai, tik žemė ant kapo.
Mano greitkeliu lekiant tikslas grįžt į tikrąją jėgą,
Ten iki kur siela sunki niekada nenubėga.