O aš nemoku rašyti. Nemoku įmantrių prieveiksmių, kurie jus nustebitų savo šmaikštumu. Ar man dėl to bent kiek liūdna? Pala pala, o turėtų būt? Ši eilutė eina kaip senos rašomosios mašinėlės lapas. Ir viskas, ką girdi yra tylus čik čik čik...
Manęs dažnai klausia,ką aš galiu papasakot apie savo gyvenimą. Net nežinau nuo ko reiktų pradėt - nuo to, kad mano tėvas nusižudė, kai buvau trylikos, ar nuo to, kad paskutiniai mano gyvenimo mėnesius kažkas apipylė vynu. O jis lyg šaltas dušas - pirma negali atsitokėti, kad viskas vyksta iš tikrųjų, o paskui viskas kaip išlipus iš vinios - pasižiūri į veidrodį,matai raudonas akis, garsiai pamastai ką veiksi toliau ir nusisuki, kad nematytum savo suveltų plaukų rasoto veidrodžio atvaizde.
O kas svarbiausia jums? Jums svarbiausia ne tai,apie ką aš rašau. Jums įdomios mano skyrybos klaidos,mano nemokėjimas parinkti tinkamų būdvardžių. o ką? Ir gerai, daryk tai,ką tu nori daryti. Sakyk tai,ką tu nori sakyti. Dabar viskas primena lyg mažos mergaitės pasiteisinimą, kodėl ji pavogė saldainį iš tos viliojančios parduotuvės. \'O man patiko jo popieriukas..\'\' - kalba ašaromis apsipylusi mergaitė prie prekybcentrio durų. Jos gležną rankutę spaudžia pikta ir baugi apsaugos darbuotojo galūnė,tempianti ją į patalpą, ant kurios durų kabo lentelė \'Pašaliniams įeiti draudžiama\'. Bet argi ne toks mūsų gyvenimas? Kiek iš mūsų suvilioja tie žavūs popieriukai, naujos galimybės ir saldesnis gyvenimas?
O kas man,jaunai ir nevedusiai? Sėdžiu čia,prie stalo. Ne apskrito,o kampuoto su žmonėmis, kurie dabar turėtų šildyti savo žmonas ir į glėbį pagriebti savo mažus vaikus. Visi apsimetam, jog viskas yra labai gerai - šypsomės praeiviams, atsiprašome kai užminame jaunai moteriai ant netikros odos bato. Ir visi kaip sutarę apsimeta, jog kažkam rūpi mūsų suknista atsiprašymas. Na taip, paimčiau ir nuvalyčiau batą - tada išpirkčiau savo klaidą. Atsisveikintume ir nueitume - tam nereikėtų atsiprašymo, žodžio \'Nieko,viskas gerai\'.