Einu aš ten, kur vien pilki šešėliai
Be formos ir lyties pasieniais slenka.
Likimą savo - mažą lauknešėlį
Nešu slapta, kai naktį žvaigždės krenta.

Gal bent viena - smalsi, nerūpestinga,
Netyčia (o gal tyčia) man nukristų?
Nors, rodos, sėkmei nieko nepristinga -
Tik sau aš savo baimes pripažįstu.

Bandau dar sykį pasigauti laimę
Už uodegos, galvos, gauruoto šono,
Tačiau pilki šešėliai vėl neleidžia
Pavyti laimės. Šiandien ji - geltona...