Vėl prasikala paukščiai, meldžias mėnuo be dugno, taip tuščia,
Išvarytas mintis semia kiemsargių vėlės, per naktį prisnigo,
Į šaligatvių girnas gerias žingsniai, palangės vėl krūpčioja,
Nesupintas dangus, palaidi dievo norai, nors imk ir klausykis.

Čeža kojose ledas, sueižėja veidas ir gatvių arterijos,
Nukraujavusio miesto palėpėse slepiasi šimtmečių kūnai,
Skerdžia dangų aušra, veja debesį – sužeistą priežiemio žvėrį,
Ir jokių karnavalų, vitrinų kvailumo ir šėlsmo per naktį nebūna.

Taip nežemiška rodos, dievo žaislas sudužęs ir limpančios dulkės,
Ne prie kojų, prie sniego, kur regėjimuos kiemsargiai kosėja
Tirštą dangų, kur debesys tvinsta, kur dusulio priepuoliai smulkūs,
Kai du vargetos prieangy rojaus šventųjų tikėjimais lošia.