Ant rausvo dobilo žiedo
pilka kamanė sėdo.
Jai reikia saldžiojo medaus,
kurį tik jos vaikai ragaus.
Pažangūs geležies nagai
išdraskė lizdą amžinai.

Kiemo kūdra ar upelis,
kur puoselėjo senelis,-
skleidė rūką, tupdė paukštį,
kilo ir gandrai į aukštį.
Kvarkė varlės žaliaakės,
karosai nardė kaip patrakę.
Bet buldozerio gadynė
kūdrą švelniąją užmynė.

Sirpo raistuose girtuoklės,
slėpės kiškiai nuo medžioklės.
Molio vamzdelius sukišo,
raisto akys užsirišo.

Reikia pažangos-
gyvas padaras galvos,-
juk gamta- mūsų sveikata
ar ją skriaust ne sarmata?!