Mamos papenėtas, strikinėju un jos kialių, taršau jos linā plaukus, čiaušku klausinėdamas,-kas čia?
Mama šypsās atsakinėdama- plaukai, nosis, ausis...Paskui ciakavumā pagautas klausiu:
-Kas as?
Mama padaboja un mani, surimtėja, nutyla, matyt netikėdama, kad aš galiu to klausti. Aš da roz patekšnoju jai par žundų ir vel klausiu:
-Kas as?
-Žmāgus,-atsākā tyliai ir jos žvilgsnis nuslysta kažkur tali tali ar tai mānā atajties, ā gal tĕvų, protĕvių ir visų žmānių keliais. Žmāgus tai žmāgus, nu, ir gerai. Gerai būt būvį  ir gāryla.
Svarbu, kad asi saugus un rūpestingų mamos runkų.
Ale, va, ir dabar, praėjus nemažų kelią gabalų šiam pasauly, aš dažnai galvoju , kas gi asu. Tas klausimas  jaudinā ir mūsų protĕvius, rūpintajėlius, kai anys, akmeny, vidury auropās išdildę žodžius: KAS TAWAM ASI .
Atsverčiu dabartinēs lietuvių kalbos žādynų, ieškau paaiškinimų, ale nerandu.Žmogus yra žmogus. Jo išskaidyti negalima, negalima rasti pirminia žodžia. Ale ir tarmiškā –žmāgus irgi nėra. Ale skaidyti galima. Labiausia tiktų pirminis- magėti-domėtis, narė`ti ir magus,- stebuklingas, žavus. A prieky „Ž“ gali būt ir supanašėjusi priebalsė iš „Š“... Tai gal, pradžioj buva
(aš..→Ž) MAGUS stebuklingas, ieškantis ir taip vis iki šiol nesurandantis savo prasmės?
Taigi, va, mysliju, kad mes, Letuviai, tarmiškai sakam teisingiau-Žmagus.