Beformės dienos, graužia nerimas
Kaip kietą kaulą šuo.
Blakstienas dažos gatvės mimas –
Beprotiškai brangus ruduo.

Per miglą sėlina slogi nostalgija –
Ką ji palies – tas miršta?
Neleidžia pasikart slidi voratinklio gija.
Prie smilkinio sukioja pirštą.

Jau naktys kandžios, nepadoriai ilgos
Lyg laumės žalios kasos.
Vėl pranašystės vasarinės pildos,
Nes pelės dvesia spąstuos.

Kamuoja aistros rudeniškai keistos –
Minčių tinklelį audžiu.
Bet rytą visos nuodėmės atleistos.  
Maldaknyge prispaudžiu.

O vamzdžiai groja polką su ragučiais –  
Nenoriu šalty šokti.
Kišenėj centai cypia, braižosi nagučiais.
Linkiu dabar susprogti.

Išlietas pyktis rytą būna visagalis –
Suplėšo pilką foną.
Bet nusileidžia lapkričio žavus vualis –
Vėl šildausi pas žmoną.

Šiandien nukritęs tarsi iš Mėnulio
Žvilgsniu paglostau tolį.
Rytoj, galbūt rytoj pradėsiu vėl nuo nulio
Nuo batų nusivalęs molį.