Kai praaugę vaikai sprūsti ima iš glėbio,
Nemanau, kad norėčiau aš juos sulaikyti.
Juk jausmai turi savo kokybę ir kiekį
Ir vienintelio teisę nebūti kas kitas.
Prieš jų skrydį turėčiau tikėti ir drąsint,
Ne dvejonėm lipniom jų sparnus apraizgyti,
It kas dieną patrupinti turimą kąsnį -
Ataudai kuo tvirčiau kad priglustų prie nyčių.
Kuo tvirčiau savo graudulį sprausti į kumštį,
Nes išsprūdusi ašara prišaukia lietų,
Negirdėti, kaip durys uždaromos dunksi -
Kas gi meilę slenksčiu padalinti galėtų?
Tai derėjimo tarpsnis, kai vaisiai nunokę
Savimi išmatuoti gyvenimo rieda.
Na, o man teks iš naujo, tikriausiai, išmokti,
Kaip pradėti be jų ir pabaigt naują dieną.
Viskas kinta. Sunku kartais rast vyksmo prasmę,
Pripažint, kad bambagysles plyštančias skauda.
Tik nuo šiolei tyla namuose neramesnė,
Nes budžiu ir iš įpročio krebždesius gaudau.