Jau užkimo minučių pulkai,
Vėjas žiemą iš guolio išvarė,
Lauki kantriai, atrodo, ilgai,
Lyg kažko rudeniop nepadaręs.
Neužmerkęs akių per naktis,
Nekalbėjęs, per tyliai alsavęs,
Ir tik priežiemy gėlą jauti,
Kai net mintys atrodo ne savos.
Kai nelieka jokios pabaigos,
Atminties, kur galėtumei rinktis,
Karias mėnuo ant stiklo šakos,
Tu sieki jo šviesumo užginto.
Paragausi, atrodo, nustos
Visos naktys ritmingai perštėti,
Ant pražilusios sielos žaizdos
Noris neregio ranką uždėti.
Ir pajusti, kaip teka šviesa,
Tingiai sninga užmigusios dausos,
Be jokios sutemos akyse
Godžiai kalasi mintys ir aušros.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-12-16 23:51:12
!!
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2011-12-15 23:00:29
!
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-12-13 22:57:42
Gėriuosi Jūsų kūryba , labai brandžios eilės
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-12-13 20:55:35
dvelkia vidine ramybe ir tvirtumu...rodos tuoj tuoj prasišvies per perštėjimus šviesa...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-12-13 14:48:42
Yra gražių vietelių, dedu į taupyklę...
Anonimas
Sukurta: 2011-12-13 10:27:01
taip ir norisi- nušvisti skaitant