.              RONDO


Skeldėjo ir skydo kruvini gaisai.
Luitai sudūlėjo dulkėm ištisai.
Negrąžins jų formų milžinų menai,
Metų, ištašytų laiko išmaniai.

Dar aušroj viliojo tie gaisų kerai...
Vakaras, o tiek tiktai tepadarei,
Kiek per bergždžią dieną žliugino lietus,
Vėjui lapų giją vejant pas vartus.

O gija sutrūkus, vėjau. Vyk nevyk,
Tie vienodi lapai išsisuks išsyk.
Ir vienodos dienos, vartai atviri
Nieko nesulauks, kai nieko neturi.
Nesusieti ryšio. Kurk nekurk prasmes,
Ūglis paskutinį lapą nusimes.

Čia kieno tikrovė ir kieno laikai?
Ko už vartų laukei, gryčioj palikai,
Štai pasverk – ir lygu. Pazarų kerai
Merk nemerk akis, o nebegrįš tikrai.

Laukta ko – ne iro... Tiek austa stūga
Klykdama nutrūko, padegta staiga.
Ak, laimužės rago koserėj žalčiai
Kreivą iltį rado deivei šypsančiai.

Aklą akį merkia vakaro ūkai.
Drumzlini šešėliai šlaistos apsukai.
Aklą tolį gaužia linkdamas dangus.
Nepaguos vaizduotė, nei svaja pabus.
Ir vis tiek dar lauki, sudrebi, kai nūn
Zylė pasižiūri pro stiklus vidun.




         Jei kas norėtų pagroti šių  ETIUDŲ natas, Rondo tempas – alegro vagamente. Dar tiksliau:  svyruojantis, bet alegro.