Ką veikti suvokus, kad narplioji kilpas,
Tačiau jom gebi tik save pasigauti?
Kad indas buities buvo nuodo pripiltas,
Kad dovanos tavo - privalomos aukos?
Kad kryžkelėj styrai be dvasios ramybės
It žirnis derėjęs - ir tuščias, ir nuogas,
Kad kūną lesioja apspitusios ligos,
O maldai dažnai bejėgystė pražiodo?
Ir nieko nereiškia jau tūkstančius kartų
Kartojami kruopščiai dienos ritualai,
Titaniškos pastangos grašio nevertos,
Jei narpliojęs kilpas bodiesi finalo.
Vienodai kankina gyvenimo geismas
Tiek tą, kurs galingas, tiek tą, kuris silpnas,
Todėl didis menas mazgelį atleisti,
O ne suraizgyt ir užveržt savo kilpą,
Didi išmintis perlipt savąjį EGO
Ir skausmo nepaisant tiek dirbti, tiek melstis,
Nes juk išsinešti neleidžiama nieko,
Tik duodamas šansas į Rojų pabelsti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2011-12-12 20:21:40
išgyventa, išjausta ir stipru...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-12-12 17:40:55
Kiekvienas, sulaukęs žilo plauko, gali tikėtis panašaus šanso. Taiklus pastebėjimas.