8.  Spąstų grėsmė

Redas tiesiog nusuvokė kaipgi niekšas Menglas ilgai išgyveno baisiųjų dėlių apgyvendintame būste net neįtardamas, kad turi tokius pavojingus kaimynus. Buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad  pakrantės dėlės tik ypatingai retais atvejais  apsigyvena žmonių statytuose būstuose. Šios vietovės buvo gyvenamos tik todėl, kad  dėlės – šitie laukiniai  plėšrūnai, retai kišantys trigrašį į miestus, kaimus ir viensėdijas, paprastai laikosi atokiai nuo žmonių. Tedis prisiminė tik vieną atsitikimą, apie kurį papasakojo savo draugui.
- Viskas prasidėjo ankstyvą  keturiasdešimt trečiųjų ankstyvo pavasario rytą. Nedidelio pakrantės Dilavijos  miestelio gyventojams neatrodė, kad turėtų kas nors blogo atsitikti: saulė žadėjo neblogą dieną. Metraščiai, laikraščiai ir žurnalai skelbė, kad anuomet buvo labai sausas periodas. Pakrantės dėlės netikėtai pakeitė gan ramų savo gyvenimo būdą, staiga pasuko link artimiausios žmonių susitelkimo vietos. Įveikusios nedidelę ir seklią Alhadohos upę, pradėjo pulti laukuose dirbusius valstiečius. Sudoroję juos, apniko netoliese vieškeliu važiavusį patricijų  Lomgą. Pakrančių dėlių armija netrukus įsiveržė ir į patį miestelį, kurį valdė ponas. Sako, kad po tokio antplūdžio žuvo apie tris šimtus gyventojų. Netrukus po to Sadkidlio vyriausybė paskelbė negailestingą karą dėlėms. Kovų metu žuvo apie tūkstantis žmonių, o dėlių sunaikino tik apie trisdešimt, kai tuo tarpu tų padarų būta apie penkių šimtų...
Baigęs trumpą ekskursą apie dėles, Tedis Eltas Madisonas tęsė pasakojimą apie savo paties nuotykius, kurie nutiko po permainingos kovos rūsyje. Seniokas matė, kad Redas, jaunasis jo bendražygis, nekantrauja išgirsti kas gi nutiko name, kai prarado sąmonę.
Madisonas gan lakoniškai papasakojo visą istoriją iki jos galo. Pasirodo, kad kvernas vargšą Redą užvilko laiptais į viršų. Paguldęs jaunuolį  ant vestibiulyje stovinčios kušetės, ėmė žvalgytis patricijaus. Namo virtuvėje rado negyvą tarnaitę, kurios Eltui labai pagailo. Nutvilkytas moters veidas bylojo, kad tai plėšrūno darbas. Šeimininką Menglą aptiko  be gyvybės ženklų  darbo kabinete gulintį pasliką tiesiog ant kilimo, priešais rašomąjį stalą ant kurio  buvo sudėstyta visa iš Redo konfiskuota manta ir juodasis didiko pistoletas su šoviniais. Viską sumetęs į kuprinę, žvalgydamasis dėlių, pasuko atgal į vestibiulį. Konava dar vis tebegulėjo be sąmonės. Nors plėšrių gyvių aplinkui nesimatė ir baimė palengva atslūgo, tačiau nerimas galutinai neišnyko. Tedis dairėsi pro langus, norėdamas išsiaiškinti ar lauke ko nors nesama, kas jam ir bičiuliui keltų bent menkiausią grėsmę. Tačiau kaimelio gatvėje ir patricijaus sodybos kieme nieko įtartino nesimatė. Prie pono namo stovėjo alaudžerų skiriamaisiais ženklais apipaišytas tuščias garinis diližanas, kurio paskuigalyje  vis dar ruseno užkurtas katilas. Dabar, suvokė kvernas, metas pasirūpinti savimi ir draugu. Senioko sveikata nebuvo puiki.  Iš peties gausiai sunkėsi kraujas. Žaizda kūne Madisonui kėlė  nemažą rūpestį ir skausmą. Išsiaiškinęs žaizdos pavojingumo laipsnį, suprato, kad svarbios arterijos nepaliestos, o kaulai nėra sutrupinti. Suradęs tvarsčiui tinkamą audeklą, apmuturiavo kraujuojančią žaizdą ir jau kūrė pasitraukimo iš Vunkiojos planą. Maršrutas turėjo driektis kaip ir anksčiau – tiesiai į Novaką, žiloje senovėje vadinto Now Akapją. Iš ten per Daviją ir Rafalą šiaurės kryptimi tikėjosi nesunkiai pasiekti pietinę Sakvantos upės deltos atšaką ir Kranto  pelkynais pasprukti į Granajų arba Jazuliną. Skubiai sukurpęs elementarų planą, iš virtuvės paėmęs šio to valgomo, su Redo Konavos daiktais nuskubėjo į diližaną, kuriame iš tiesų nebuvo nieko gyvo.  Netrukus po to sugrįžo ir Redo. Nugalėjęs kūno skausmus nunešė jaunuolį į garu varomus ratus. Buvo akivaizdu, kad ilgėliau čia likti nebebuvo galima. Kaimas ir taip netrukus išduos juos du kaip bėglius, kaip didžiausius valstybės priešus ir, jei nepavyktų pabėgimo sumanymas, tiek Redui, tiek ir Tedui grėstų griežčiausia Sindaile mirties bausmė – kančios dujų kameroje...
Paskui kvernas jaunuoliui papasakojo apie ne itin lengvą kelionę kurorto link. Už artimiausiojo miško aparatas netikėtai sustojo, jo katilas užgeso, švaistikliai ir dantračiai užstrigo. Teko keliauti pėsčiomis, nes kvernas nežinojo kaip elgtis su gremėzdiška mašina. Iš krūmokšnių  šakų surišęs pakenčiamus neštuvus – roges ir į jas paguldęs vaikiną, suskubo į miško gilumą. Garinis diližanas buvo puikiausias orientyras gaudytojams, nes mašina nebuvo galima atsikratyti: apylinkė buvo pakankamai lygi ir atvira. Tokį kerėplišką aparatą nebuvo galima net pastumti ir paslėpti kur nors miško tankmėje. Liko tik vienas variantas – nešdintis.
Tedis savo pasakojimą tęsė toliau. Vaikinas nenuobodžiavo: klausėsi išplėtęs akis ir mintyse nuoširdžiai dėkojo savo gerajam gelbėtojui ir Dievui, be kurio pagalbos nieko gero nebūtų įvykę. Klausydamasis kverno, sužinojo, kad pastarasis parinko trumpiausią maršrutą į miestą. Apsižvalgęs rado taką, vinguriuojantį prie Freimodo upės. Gan lėkštame slėnyje  jį pasitiko dar vienas netikėtumas. Iš klampios maurynės išropojo žemės spalvos ir bjauriais glitėsiais aptekęs pailgas ir metro aukščio nedidelę apverstą plokščiadugnę valtį primenantis dumblu dvokiantis gyvis. Pastarasis buvo ginkluotas trimis pavojingais geluonimis, kyšančiais neišvaizdaus kūno paskuigalyje. Pajutęs tvirtą pagrindą po keistomis bukomis kojomis, iškėlęs  užpakalinę dalį su geluonimis, atsigręžė į nekviestus svečius, sudrumsčiusius idilišką padaro gyvenimą - Tedį ir jo atitemtą  sąmonės vis dar neatgavusį vaikiną.
Atgręžtas pabaisos snukis nelabai priminė normalaus grobuonio. Savo išore šis buvo tvirtas, kaulingas. Ūkanotame ore kaulinis audinys blizgėjo šviesoje. Į priekį žvelgė abipus suragėjusios bukos nosies žvelgiančios kelios raudonos ir smulkios akys. Iš atsikišusių žabtų šonuose styrojo storus arklio karčius primenantys kuokštai, kurių paskirties Madisonas nežinojo. Padaras be garso artinosi žmonių link atsargiai po savimi statydamas gelsvas, nevienodo ilgio purvinas letenas, kurių būta daugybė. Pabaisa akivaizdžiai užsigeidė žmogienos, kuri buvo visiškai čia pat.  Pailgasis gyvūnas nesustojo, be užuolankų žengė toliau, tikėdamasis gardaus maisto.
Sindailietis žengė atatupstas, tik trumpam stabtelėjo išsitraukti pistoleto, vildamasis bent šūviais atbaidyti nesustojantį siaubūną. Tedis visiškai netroško būti surytas. Be to, tikėdamas, kad Redas neužilgo vis dėlto atgaus sąmonę, jautė, kad ir juo laikas pasirūpinti.
Pabaisa moksliškai vadinama Freimodo diložu. Tas monstras pasižymėjo ypatingai jautria uosle, todėl buvo pavojingas tiek dieną, tiek naktį. Sutemose padaras buvo dar grėsmingesnis, nes gebėjo matyti tamsoje, nors dieną taipogi nebuvo ramybės įsikūnijimas.
Tedis pasiruošė pistoletą.  Amunicijos ne kažin kiek – tik šešios kulkos. Jos kuo puikiausiai galėjo pražudyti žmogų, bet šitokią pabaisą – kažin.
Šūvis driokstelėjo netikėtai. Kvernas taikė ne į pabaisą – pyškino į viršų, manydamas, kad diložą  tai atbaidys. Maurynės gyventojas nė nekrūptelėjo. Toks šūvis net Redą turėjo pažadinti, tačiau net šis nesujudėjo. Vaikinas vis dar tebeskendėjo komoje. Madisonas nerimavo dėl bičiulio ateities. Ar atgaus jis sąmonę? – būgštavo kvernas, - Ar apskritai kas nors išlieka gyvas susidūręs su dėlėmis? Madisonas negalėjo rasti teisingo atsakymo.
Monstras žengė dar vieną žingsnį. Tedis skubiai nusitaikė ir spustelėjo ginklo mygtuką. Šį kartą kulka įsmigo į vieną padaro akį. Aplinką sudrebino veriantis klyksmas. Padaras tarsi nežemiškos jėgos sujudintas šoktelėjo į priekį, vos neužkliudydamas šaulio. Eltas visiškai nesitikėjo, kad įvykiai klostysis ne jo naudai, bet neprarado savikontrolės. Patikrinęs pistoletą iššovė dar kartą.
Padaras susmuko, bet liko gyvas. Iki tol vos ne vos iš jojo kūno kyšoję paslaptingi žiuželiai visu ilgiu išsivyniojo ir tiesėsi aukos link. Tačiau jų ilgio nepakako, kad maistas būtų pasiektas.
Trečias šūvis padarą sutramdė visiems laikams. Kvernas, nesiartindamas prie pabaisos, apėjo šią puslankiu. Įsitikinęs, kad padaras nebeatgis, atsisuko į gulintį draugužį. Budrumo nebuvo galima prarasti. Slėnyje galėjo būti ir daugiau pavojingų pabaisų, o jų tarpe – ne vienas Freimodo diložas. Be to, saugumiečiai galėjo išgirsti driokstelėjusius šūvius, tad grėsmė būti sučiuptiems dar labiau išaugo.
Takas, atvedęs Tedživą  prie gan lėkšto upės slėnio, suko į miesto pusę. Paupyje stiebėsi į milžiniškus asiūklius panašūs augalai, vietinių gyventojų vadinami regalais. Jie nokino moliūgo dydžio oranžinius vaisius, kurie kabo aukštai. Palei tokius medžius gelsvos žolės apsuptyje takas vinguriavo Novako link. Į tą pusę Tedis ir pasuko.
Kelias tai priartėdavo prie ramios upės vagos, tai vėl nutoldavo. Taip bevilkdamas Redą Madisonas pro augmenijos tankmę pagaliau išvydo  pirmuosius miesto pastatus – seniai apleistus sandėlius. Takas baigėsi prie nedidelės valčių prieplaukos. Sindailietis nusprendė, jog tolimesnę kelionės atkarpą būtų geriausia tęsti viena valtimi, kuri pasirodė esanti neprirakinta tad šią nusižiūrėjo. Šeimininkų nesimatė kaip ir apskritai žmonių. Taip pat netoli kranto stovėjo medinė griuvena  įlinkusiu per vidurį stogu, kuri patraukė keliautojo dėmesį. Pastatas kadaise dažytas žaliais dažais dabar buvo atsilaupęs ir visai apleistas. Prie jo šliejosi matyt vėliau suręsta veranda išdaužtais langais. Prie jos kadaravo balta vėliava su raudonu kryžiumi audinio centre. Net ir nežinančiam buvo aišku, kad tame apleistame pastate yra įsikūrusi Deilo Dafnio medicinos punktas. Tik turtuolis Deilas Dafnis, didysis Sindailo milijonierius, turėjo teisę krašte steigti ir išlaikyti visas ligonines, tame tarpe ir kurorto priemiestyje. Toks buvo diktatoriaus Rofanto sprendimas.
Iš pradžių, Tedživas neilgai svarstęs nusprendė, kad pagaliau rado iš tiesų puikią galimybę pasirūpinti Redu. Pastate aptiko italų kilmės daktarą Bartolinį murzinu chalatu. Šiam pakišo krūvelę šlamančių, kuriuos nepamiršo paimti svečiuojantis pas Menglą. Gydytojas nudžiugęs kverną ir Konavą tučtuojau įkurdino daržinę primenančioje patalpoje, prisišliejusioje prie varganai atrodančio namiūkščio. Čia Redas sąmonę atgavo tik po dviejų dienų...
- Jei jautiesi pakankamai tvirtai, netgi šiandiena galime leistis kelionėn, - ištarė kvernas, baigęs savo epopėjos pasakojimą. – Nusipirkau  nedidelę valtį, kuri visiškai tiks neilgai kelionei. Manau, kad vandeniu keliauti abiems bus kur kas saugiau ir maloniau -  šitaip išvengsime nereikalingos uodegos. Be to, mažiau pavargsime...
- Aš sutinku, - linktelėjo Redas ir ramiai pridūrė.-  Širdingai dėkoju tau, Tedi, už nuoširdų rūpinimąsi nusususiu migru. Jei ne tu, aš senų seniausiai būčiau tarp angelų ir giedočiau  giesmes su šventuoju Olevaru.
- Neliaupsink  manęs be reikalo. Mes dar tik ištrūkom iš vienų spąstų. Na ir kas, kad esame už ribos – vėl sąlyginėje laisvėje. Kas gali žinoti, gal mūsų ieško visi Sindailo šunsnukiai?
Taip pasakęs Madisonas užsimetė ant sveikojo peties menką savo mantą ir nusigręžė į varganosios palatos – daržinės duris.