Arklių kanopos skudurais aprištos,
Vežimų ratai sutepti gerai.
Iš glūdumos miškų, palikę irštvas,
Ištroškę kraujo pragaro sargai
Atsėlino išniekinti svajonę,
Išdeginti granatų ugnimi.
Armonikos nutįsusi dejonė
Sumišo su liepsna ir mirtimi.
Geltonos kasos, tyras žydras žvilgsnis -
Jaunystė žydinti kalta, kalta...
Žvėrių atsargūs, tykojantys žingsniai,
Iš siaubo klykianti kraupi tyla.
Spalva rubinų sužėrėjo šukės,
Šauksmus sugėrė gedintys miškai.
Apsvaigęs nuo aitrių degėsių rūkas
Klajojo paupiu ilgai, ilgai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-12-09 22:59:18
man gražiai nuskambėjo, gyvas savo kalba
Anonimas
Sukurta: 2011-12-09 20:49:14
Tikrai partizaninis. Ir geras kaip partizaninis, sklandus.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-12-09 17:44:26
Taip. Šios dejonės aidas dar gyvas ir šiandien. Sujaudino.
Anonimas
Sukurta: 2011-12-09 16:22:14
Labai vaizdingas, "gyvas", sodrus kūrinys. Patiko.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-12-09 15:41:18
tikrai atspindi visą partizaninių laikų ... nutysusią dejonę...labai jausmingas, aštrus ir gražiai sudėliotas...