(Advento mintys)

Neįprastai ramu, taip tyli medžiai,
Sustingo eglės žalumoj,
Dairais ir nežinai, kodėl taip gera
Stovėti čia, vienoj gretoj?

Jei būtų balta, leistųs purios snaigės,
Šaltukas belstųs į duris,
Suprastum laiką – buvę metai baigias,
Kituos - nauja viltis nušvis.

Dar neskuba ruduo palikti žemės,
Užleisti žiemai įmerktas valdas,
Kad ji nutiestų rogėm tvirtą kelią
Atvežt žadėtas, šventines dienas.

Nedrąsiai danguje žvaigždutė žiba.
O kurgi kelrodė, ar dar nušvist anksti?
Bet gal ir žvaigždės apimtos laukimo,
Kai ves visus pas gimusį, pas Jį.

Būtų gerai, kad aš mokėčiau laukti,
Ir būčiau vertas vakaro dangaus,
Kai teks mintim ir širdimi keliauti
Prie atsiųsto Vienintelio Sūnaus.