Kai jau žvelgi iš pat devinto rato –
Pervien niekai žmogaus ir žemės ydos.
Tie klounų sielvartai kaip grybšiai dygsta, gydos,
Tai ne dėl jų rauda, kai mus žaibai pakrato.

Kai ieškai iš gelmės šviesiausio taško,
Savy ir už savęs randi aitriausią gėlą.
Lyg blyksinčius purslus laikų tamsoj ištaško
Jėga ar gal banga ar mirksniai, mus iškėlę.

Nebe protu, skausmu vien, kol valia atbunka,
Įnirtusi dvasia visatą kiaurai gręžia,
Pavargsta, vieniša ties tuštuma suklumpa

Nebejautri. Pamiršta, grįžta vėl į žemę.
Namų šviesoj kančia ištiesia grąžą, –
Tai šypsena regėjusio.
                         O už langų sutemę.