Obelys išlaisvino šaknis,
šakas susikryžiavo žiemai.
Šukuoja vėjas plaukus debesis,
nukritusius lapus mazgoja.

Nubėgo margaspalvis lapkritys,
išspausdamas ant drobės  
                        juodą spalvą.
Juodoj erdvėj – didi viltis –
takelis į Kalėdų fejerverką.

Ir kuo arčiau prie žemės,
tuo arčiau – dangus –
rėželis siauras, ilgas,
                    bet žvaigždėtas.
Tu man sakai: Sulauk žiemos...
-
Ant stalo tuščias – atvirukas