Neužaugusios mintys nubyra, padengdamos laiką,
Kaip šviesos spindulys, jos ilgai dar plazdės manyje.
Tarsi šventas žibintas, man padeda eit kelyje,
Praeitin sugrąžina, suspaudęs į kumštį vis taiko

Vėl suversti atgal į garuojančią sąžinę mano
Ir prikelti jausmus, pamirštus, nurašytus seniai.
Ar šis laukas geltonas – tai mano nesėti rugiai,
Gal seni pamatai to sugriuvusio gimtojo namo?

Dulkės dengia kažką, ko jau tu negali įžiūrėti.
Keičias laikas, užrišęs į saulę atmerktas akis.
Glaudžias vėjas prie kūno lyg ką pasakyti turįs
Ir sijoja mintis pro gyvenimo skilusį rėtį.

Bet ir šiandien danguj po nakties saulė rytmečio teka.
Ar gali  pasakyt, kad gyvenimas tau nusisekęs?