Nuraškytas ruduo ir žiema,
Tarsi raugas laukimo statinėj, prapuolus.
Taip ir tu, lyg buvai, lyg nėra nė lašelio - išsemtas esi.
Argi gali pradingt miglose nusileidus ir kylanti saulė,
Taip tikra, pasklaidyta po dangų vienatvėj. Regi?
Pėdos smėly vėl aistrą prapuolusią eit atgaivina,
Su drėgme ir lietum ji putoja ir grįžta atgal.
Piligrimui palaimina kelią į šviesų rytojų -
Tik kažin, ar dienų tą kaukėtąjį veidą kada beatras.
Temsta – žvakė lašėdama ilgesio pildo aruodą.
Įsismelkia į kaulus tiesa darganota rauda.
Ir netyčia kažkur atsiradęs ir vėjo užkeltas į medžio viršūnę
Susprogęs raudonas balionas prabyla -
Nagučius sukabinęs į sielos žaizdotas gelmes...