Praėjo pusmetis. Tiksliau 176 dienos. Miglė lėkė prasegta striuke, nejausdama lapkričio žvarbos. Nuo praeivių ir gatvės žibintų delnais dengė raudoniu kaistančius skuostus. Akis aptraukęs liūdesys trukdė įžiūrėti gatvių pavadinimus, todėl ji tarsi narve blaškėsi kelių namų kvartale. Priekyje- tuštuma, jausmų vakuumas ir neoninės reklamos. Gerklėje strigo viskas sumišę: neištartas žodis, ašaros ir vakarėjančio miesto smogas. Skaudėjo vien dėl to, kad skauda...  

Miglė čia iškildavo kaip medūza iš savo minčių, čia vėl panirdavo į savo apmąstymus. Kitapus stalelio sėdėjo Ignas, raiškiai gestikuliuodamas pasakojo savo potyrius automobilių turguje. Artimiausiu metu planavo įsigyti naują transporto priemonę todėl, valandų valandas naršė internete ieškodamas savo svajonės. Jo kalbos apie modelius, variklio darbinį tūrį ir benzininio varianto pranašumus Miglei buvo daugiau nei nuobodžios. Tačiau ji- patogumo dėlei prisiėmusi „geros mergaitės“ vaidmenį- maloniai šypsojosi ir sustingusiu mimo veidu pritariamai linkčiojo. Ignas atsirado jos gyvenime nelauktas. Parodęs krislelį švelnumo ir užuojautos, kurių Miglei tuo metu labai reikėjo, pasiliko šalia. Išsivadavusi iš savigraužos ir gailesčio gniaužtų, Miglė nusprendė, kad bus paranku ir visai lengva būti jo mergina.
Igno klausimas grąžino į prirūkytą kavinę. Mergina valiūkiškai pasitaisė plaukus, parėmė ranka smakrą ir koketiškai įbedė primerktas akis. Tai visada suveikdavo. Ir šį kartą Ignas nesusilaikė nenusišypsojęs ir dar kartą pakartojo klausimą:
- Tai ar eisim į Naujametinį vakarėlį?
- Kodėl gi ne?
- Tu manęs nesiklausai... Tau neįdomu?
- Man viskas įdomu, ką iš tavo lūpų išgirstu,- pataikūniškai atsakė „geroji mergaitė“.

Linksmybės ir juoko decibelai proporcingai didėjo suvartoto vyno kiekiui. Susirinko „marga publika“- daugiausia studentai. Keli iš jų darbavosi barmenais. Kelios merginos jau buvo įsidarbinusios po studijų rimtuose darbuose su karjeros perspektyvomis.  Porelė- trumpam grįžusi iš Londono aplankyti artimųjų. Profesionali visažistė, svajojanti apie savo saloną. Ir reklamos vadybininkas su keista glotniai sulygintų plaukų šukuosena. Su jais Miglė jau spėjo persimesti keliais žodžiais. Likusi draugijos dalis šėlo ir linksminosi, nelabai gilindamiesi į pokalbius ir pažintis.
Miglė šliejosi prie lango su pirma ir vienintelė vakaro taure. Melancholiškai žvelgė pro stiklą, bet vidaus atspindžiai blaškė ir trukdė pamatyti, kas vyksta kieme. „Bent pasnigtų“- sumurmėjo sau mintyse. Kaip tik tą akimirką kambaryje užgeso šviesa, pasigirdo lėtos muzikos akordai ir sužibo mobilieji telefonai. Keli vaikinukai iškėlė į viršų uždegtus žiebtuvėlius, todėl greitai sumota užsidegti keletą žvakių. Turėjo būti jaukiau. Miglei visai patiko, nes dabar spoksoti pro langą buvo daug lengviau. Įsuko dar vienas vėluojantis automobilis. Vyriškos lyties žmogysta rankoje nešdamas dar vieną vyno butelį, pasuko link įėjimo. Pasveikino verandoje trepsintį ir dūmą traukiantį jaunimo būrelį...
Igno rankos švelniai apkabino liemenį, alsuodamas tiesiai į veidą, nusivedė šokti. Grojo kažkieno archyvuose seniai užsigulėjusi UB40 daina „Red Red Wine“. Iš tiesų, Ignas kvėpavo vynu, juo garavo lūpos ir blausios akys, išdavė išgertų taurių kiekį. Jie siūbavo susiglaudę, paskui pasistengė atkartoti kelis valso žingsnelius, bet tai greičiau buvo pasimaivymas nei šokis. Kulminacija virtęs judviejų bučinys, palydėtas garsiais šūksniais ir ovacijomis. Miglė atsišliejo nuo vaikino ir pasuko link lauko durų. Ingas klusniai sutiko vedamas  įkvėpti gryno oro.
- Šimtas metų, seni, kaip laikais? O tu gerai atrodai!- Igno greitakalbė buvo adresuota tam vėluojančiam svečiui, kurį Miglė visai neseniai lydėjo akimis, o dabar susitiko prie laiptų.  Naujiems pažįstamiems ji visad užsidėdavo „protingos mergaitės“ kaukę. Tačiau sutikus naujoko akis, akibrokštas buvo toks, kad sustingęs pasisveikinimas, paliko „ne itin intelektualiai“ pravertas lūpas...
Viskas sugriuvo... Jos ilgai vaidinta rolė, jos sumeluoti jausmai Ignui prasiveržė sąžinės priekaištais. Kaip kylantis prieš audrą vėjas, nušlavė nuo paviršiaus ilgai statytą kortų namelį. Veido bruožai, žvilgsnis... Netgi tas vos pastebimas nuskelto iltinio danties kampelis, kuris išdavikiškai sušmėžuoja nusišypsojus. Tos pačios rankos su ryškiais krumpliais ir megztinio rankovėje pasislėpusi pinta odinė apyrankė. Vyriškų kvepalų dvelksmas kėlė Miglei seniai užslopintus jausmus. Gerai pamąsčiusi, gero ji pripažintu sau, kad viso to pasiilgo. Tačiau sveikas protas ir nuovoka, kaip mažas nykštukas Miglės viduje, bandė sugrūsti tą užplūdusį gaivalą į pirmykštę jo vietą. Giliai giliai, po devyniomis spynomis. Mažoje kraujagyslėmis išraizgytoje, pulsuojančioje skrynelėje kažkur po plaučiais. Ten Miglė stengėsi sukišti viską, kas siejosi su Jokūbu.
„Po velnių, Jokūbai... Kam tau reikėjo pasirodyti? Ypač dabar, kai jau viskas, rodos, susigulėjo. Kai prisidengusi liguista melancholija, galėjau tyliai ir netrikdomai egzistuoti, vaidindama ramią ir niekuo neišsiskiriančią gyvenimo rolę“. Miglė sekundei pakėlė akis į viršų. Įkvėpė oro. Tarsi ten viršuje, jis buvo tyresnis, nei tas, kuriuo kvėpavo jie, visi trys sustoję. Sustingę, kaip sustabdyti kino filmo juostelėje. Tik Ignas džiaugėsi sutikęs seniai matytą bičiulį. Miglė nusuko akis, bergždžiai mėgindama nuslėpti nuo Jokūbo viduje kilusią sumaištį.
„Po velnių, Jokūbai...“