Po pagalve padėjai sapnyną, naktie,
pasėdėk, dar nudūzgia čia spiečiai.
Už paklodžių austų, degant gūbriui aušros,
žiba auksu kalva ant pagalvės žalios.

Glaudžiu galvą prieš vėją pavargęs, naktie,
atėjau – vyžų karnos nuplyšo, aš basas,

kai atodrėkiais lieja į sapną, iš aušros
atėjau semti pievų miglos dar tirštos.

Nenuskausmino mėnuo žvaigždynų aistros,
o, naktie, užmigai, mano sapnas pajuodo.
Varva korio medus, dūzgia spiečių pulkai,
kai save, kylant rytmečio paukščiams, parduodu.