Be šakų, nugenėtas, bet vasarą žalias,
Plonytėm šakelėm į dangų, į viršų,
Tik stipriausiom šaknim įaugęs į žemę,
Gerai, kad jų kirviai nekliudė, nekirto.

Na ir kas, kad gal paukščiai rečiau beužklysta,
Kad pavasario vėjai jo dabar nelinguoja.
Sugrįš - praskrieja pro šalį, neatpažįsta,
Su lapais – be lapų, vis rodosi nuogas.

Jis tik medis, bet gyvas. Savo žemėje auga,
Pražysta žiedais geltonais, ir sulekia bitės.
Šimtai, o gal tūkstančiai iki vakaro gaudžia.
Stovi medis, be šakų, vien šakelėm nušvitęs.

................................................................

Žmogau, pažiūrėki, gal suprasi, ką šaknys tau duoda -
Koks stiprus ir koks gyvas, kol savąsias turėsi,
Kol remsies į žemę, į savo, galbūt skurdžią ir juodą,
Bus diena, nušvis saulė, čia tu vėlei žydėsi.