Paskutiniai gęstančios saulės spindulėliai išvedžiojo takelius miško žolėje, atsisveikindami pabučiavo medžių lapus, paglostė ežero vandenį girios glūdumoje ir dingo, nusinešdami šilumą ir savo šviesaus juoko atgarsius. Į mišką artinosi naktis...
   Ji įžengė lėtai ir išdidžiai, kaip ir pridera Valdovei. Vienas mostas - ir sužibo tolimo miesto žiburiai, kitas - ir aukštoje žolėje įsižiebė mažieji jonvabalių žibintai.  Žingsnis po žingsnio ji rūpestingai, kaip mylinti motina, dangstė tamsos skraiste visus girios kampelius, žadino savo pavaldinius - nakties padarėlius. Vėjeliu, lyg lengvu rankos prisilietimu, pakedeno minkštas apuoko plunksnas, švelniu pliaukštelėjimu nuginė į drevę užsižaidusią voveraitę, įsakmiai pabaksnojo vilkę, ragindama ją į medžioklę...
   Miško laukymės pakraštyje, prie paslaptingu sidabru blizgančio ežero, naktis sustojo prie didelio apsamanojusio akmens, pasirinkusi jį sostu, kuriame sėdėdama valdys visą tą laiką, jai skirtą pačios gamtos...