Kai vardas tariamas užkliūva už dantų –
Tai svetima kalba parodo savo galią.
Pasilieku patenkinta šimtu
Neištartų, bet subtilių detalių.
Bet apie tai juk nekalba kalba,
Tik rašoma poezija iš paiko
Žinojimo – esu kalta,
Kad kažin kas užsikerta, sulaiko.
Vienintelis, kurį žinau –
Tai Lorca – jam kažkaip pavyko –
Nors, aišku, buvo paprasčiau:
Nusistebėjo, kad vadinas Federico.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-01-12 13:17:46
Ir kalbėsena („nekalba kalba“) šmaikšti, ir minties takoskyra aiški.
Geras kūrinys, Radasta, ir tiek.
Anonimas
Sukurta: 2011-11-30 20:12:33
"aš apdainuoju Ispaniją ir jaučiu tartum būčiau visų žmonių brolis" ) Garsijos Lorcos eilės žavėjo nuo vaikystės. Man jis daugiau svajingas nei tinkantis jumoro žanrui )
Nors, kaip rodė kažkuriame filme, su draugužiu neblogai papokštaudavo )
Vartotojas (-a): Aiškiaregė
Sukurta: 2011-11-30 17:10:37
Čia žaidžiu su Lorcos (ispanų poetas Federico Garcia Lorca) paksutine eilėraščio "Kitaip" (De otro modo) eilute "que raro que me llame Federico" - "koks keistas mano vardas - Federico".
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2011-11-30 16:53:55
Gaila, kad ir mano žinios kiek pavedė.