Nemiegu. O gal kartais miegu? Kartais esu erdvėje, besiribojančioje su beprotybe. Dažnai esu ir ten, ir čia. Esu priverstas toks būti. Taip dažnai, jog sunku susivokti kur kas? Jausmai. Sentimentai? Ne, ne sentimentai – jausmai. Kiek jų čia. Kokių? Tokių, kurių neaprėpia protas. Jausmuose proto nebėra.

Gyvenu su bepročiais ilgai ir dažnai. Jų jausmuose nėra proto, o ir pats protas sutrikęs. Jie nereaguoja į tavo/mano/savo mintis. Jiems nesvarbus teisingumas, niekas nesvarbu. Svarbu jausmai. Su kokiais jausmais čia atėjai? Čia į šį jų pasaulį? Veidmainis, nerimastingas pataikūnas, išsiblaškęs, piktas protautojas, agresyvus teisuolis, lepšnus verksnys... Kokie jausmai? Kas esi dabar?

Dažnai būnu kitame pasaulyje. Kuriame tikra kas yra? Tik kas yra, ką galima pačiupinėti. Apraizgyti, užvaldyti, užgrobti, išmanipuliuoti, niekam neatiduoti ir dauginti. O jausmai? Kas jausmai. Juos galima apčiuopti? Kaip gali apčiuopti to, ko nėra, nebuvo, paneigta, pamiršta. Tai, kas užima didžiausią žmogaus esybės dalį. Mašina, namas, pinigai. Sakau, – Žmogaus, ne erdvės!

Abu, abu pasauliai beprotiški. Nardau tarp jų ir savo neapykantos jiems visiems. Jausti meilę sau ar savo pinigams. Sau? Savo. Tau – Tavo! Savo paties beprotybe galiu pasidalinti su Tava. O tavo paimti sau.

Pasaulis tarp bepročių. Tiksliau riboto mąstymo, bet beribio jausmingumo. Proto negalia, kaip bausmė. Bausmė priimti save kitokį, nemokėti apsiginti ir ... nuolat jausti! :) Didžiausia Dievo bausmė atimti sugebėjimą nejausti. Nuolat jauti viską – nemeilę, neapykanta, atmetimą. Turi suvirškinti, išjausti, išgyventi. Negali paneigti, paslėpti, iškreipti, apsiginti ir išjungti... Tai yra proto negalė. Beribis egocentrizmas, kaip bausmė už beribį egocentrizmą. Pradedi tikėti mistiniais praeitais ir būsimais gyvenimais ir bausme už juos.

Lai. Gebi tik viską didinti, didinti kitų jausmus. Meilę atiduoti dvigubai ar iškreipti taip, kaip tik pasaulis gali iškreipti viską. Savo nejausmingoje sveiko proto beprotybėje.


Kaip aš čia jaučiuosi? Šiandien? Dabar? Kartais nekenčiu visko. Tiksliau savo nerimo, dėl savo nežinojimo ir nesupratimo. Kartais jaučiu kaip...

Kaip beribė siela apaugina save kaulais, raumenimis ir oda, ir taptų ribotu žmogumi, jaučiančiu nuolatinį nerimą, dėl šio ribotumo... Taip tyliai auga, vieniša, tolyn į nežinią. Tyliau ir su tyliu pritarimu, be garso... auga nauja būtybė, kuri užsimirš tarp kitų ir tik skausmas grąžins atgal į beprotybę jausmų. Ir kai nusibos, staigiai nusimes, kaip koketė, kurį pamatė panašų drabužį ant konkurentės šlaunų...

Tegu auga.