Ankštam kambarėly rusvai nutepliotomis sienomis sėdėjo Matas. Įsikniaubęs į kompiuterio ekraną skaitė apie pasaulyje viena kitą vejančias stichines nelaimes. Viskas pranašauja pasaulio pabaigą, krebždėjo galvoje įkyri mintis, metai kiti ir nieko nebeliks šitoj žemėj, nei mamos, nei kebabų kioskelio, sielvarto ar į visus kampus besismelkiančio dirbtinumo. Nebeliks ir sesijų, perspektyvų, nors gal jos ir taip nebūtų nieko atnešę, bet dabar juk laukia patogi tuštuma, kurią galima keikti už neišsipildžiusias svajones ir neperšoktus griovius. Keista, kažkoks geras jausmas apėmė Matą. Ta proga jis nutarė susitepti sumuštinį.
   Velniava, sviestas vėl kaip akmuo. Reikės laukti, kol šiek tiek suminkštės, kitu atveju visa batono riekelė bus išdarkyta. Kantrybe Matas pasigirti negalėjo. Kiek laiko žmogus sugaišta laukdamas, daugiau mažiau visą gyvenimą. Kol esi mažas, lauki švenčių, kai paaugi – savaitgalių, galiausiai pasenus vieninteliu padoriu užsiėmimu tampa totalizatorius ,,kuris pirmasis iš mūsų palįs po vėlėna“. Gal ir nebloga veikla, tik vėl tas laukimas. O jis taip erzina Matą. Kada gi tas sviestas pasiduos, du tūkstančiai dvyliktaisiais?
   Matas nusprendė, kad dėl artėjančio pasaulio galo kalta žiniasklaida. Tai ji iš visų žemės kampelių suneša nelaimes į vieną informacinio portalo skirsnį, taip sukuria bauginančią iliuziją ir sukelia žmonėms paniką. Mes čia, Lietuvoje, linkę visą, kas neramina dėlioti viduje, kol krūva pradeda kaltis pro viršugalvį, bjauriais žodžiais lįsti pro gerklę arba atvirkščiai – susikoncentruoja kažkur ties padais. Jie tampa švininiais, labai patogu, nebereikia akmens ant kaklo kabintis. Visai kitaip elgiasi amerikiečiai, užlipę ant savo dangoraižių isteriškai šypsosi  ir tyliai šnabždėdami panosėje bando gauti kambarį pigesniame dangaus viešbutyje, su geru vaizdu pro langą. O juk viską lemia mūsų pasąmonės galia. Jei tiki, kad rasi darbą, tai jį ir gausi, jei manai, kad greitai pasaulio pabaiga – taip ir bus, jei nori staigiai susitepti sumuštinį sviestas pradeda lydytis akyse, dažniausiai.
   Velniop, einu miegoti – sumojo Matas. Juk reikia ir pailsėti. Šiandien buvo sunki diena: du langai universitete, vėliau pusvalandį neatvažiavo tinkamas autobusas, grįžus namo užstrigo kompiuteris... Bent miegant laikas sustoja. O ir atsikėlus būni viena diena arčiau pasaulio galo ir gal kažko naujo pradžios.