Kalnai sproginėja, kalnai
Nuo juoko aguonų... Kvatojas
Žvaigždynų pūga aukštai --
Uola susipančiojo kojas
Siauručiam takely. Vilkai,
Apuostę minas, pasipurto --
Mane tu kasnakt aplankai --
Iš šautuvo – velniško turto
Išauna gėdos šovinys,
Kometų susisuka uodegos --
Ir krenta į mano duris
Gyvenimo mirštančio nuodegos,
Kalnai sproginėja, kalnai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-11-30 14:30:59
Susikaupęs nerimas viduje, kiek tos stiprybės bebūtų, vienąkart neištveria... Ir krenta į mano duris
Gyvenimo mirštančio nuodegos... Būdingi vaizdiniai, kaip visada, įtaigūs ir stiprūs pojūčiams, o kartu išlaikytas ir minties nuoseklumas labiausiai žavi.
Anonimas
Sukurta: 2011-11-29 20:11:17
įdomus vaizdinys - kalnų sproginėjimas )
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-11-28 22:34:27
Būdingas autorei, naujo komentaro nesukursiu, o seno neverta kartoti :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-11-28 21:22:06
įspūdingas
Anonimas
Sukurta: 2011-11-28 15:40:04
Netgi mažos eilėdaros nuodėmės pasislepia eilėraščio ekspresijoje. Puiki eilutė:
Uola susipančiojo kojas