7. Už ribos

Vaikinas pagaliau išsinėrė iš begalinės tamsos pasaulio. Atplėšęs apsunkusius akių vokus praregėjo ir pamatė kiaurą šiaudinį stogą. Jis nesuprato nei kur nei kokiomis aplinkybėmis atsidūrė tokioje keistoje vietoje. Pasisukęs ant šono, pajuto galvoje dilgčiojimą ir netikėtai prisiminė kas nutiko anksčiau.
Kurį laiką akys vėl apsitraukė migla, bet  po kurio laiko praregėjo  medines statinio sienas, stogą laikančias sijas. Vaikinas suvokė esąs paprasčiausioje daržinėje, kurioje tebebuvo šiek tiek nesupuvusių šiaudų, kurie atstojo jam guolį.
Tedživo šalia nebuvo. Aplinkui vyravo tyla ir neatrodė, kad kažkur dar esama gyvasties. Netrukus įsiplieskė įtampa ir nežinomybė. Redas to mažiausiai tikėjosi. Jaunuolis tučtuojau pamėgino atsikelti, kad ir kaip sunku tai būtų padaryti. Nors galvą tebespaudė nerimstantis dilgčiojimas, tačiau noras išsiaiškinti kurgi pateko buvo didesnis už skausmą, nežinią bei pavojaus baimė drauge paėmus. Jaunuolis pagaliau atsistojo ir atidžiai apsižvalgė.
Medinėje daržinėje, ten, kur turėjo būti grindys, visur pridrabstyta šiaudų, o kur neseniai gulėjo Redas, buvo patiestas grubus drobinis audinys. Vienam daržinės kampe netoli dvivėrių durų pūpsojo kažkur matyta kuprinė. Netrukus Konava suprato, jog daiktas priklauso ne kam kitam, o jam pačiam. Priėjęs ir atrišęs turinio raištį surado neseniai prarastas relikvijas.
Tokių įvykių eigos Redas sulaukti nesitikėjo. Jis anąkart vos spėjo susitaikyti su ta didžia netektimi, nes buvo įsitikinęs, kad prakeiktas patricijus Menglas visus kuprinėje rastus daiktus bus suspėjęs nusiųsti į artimiausią žandarmeriją. Tačiau keistoji vieta, kurioje stovėjo vaikinas,  vertė pagalvoti koks gi yra dabartinis jo statusas: laisvasis pilietis ar beviltiškas belaisvis.
Redui nedavė ramybės Tedo likimas. Kvernas, spėliojo jaunuolis, galėjo būti bet kur: sužeistas ar netgi pasiųstas myriop. Vaikinas krimtosi dėl savo neryžtingumo, drąsos stoka, susidūrus su tvarkdariais anuomet patricijaus namo rūsiuose. „Argi aš nesu tikras bailys ir nevykęs migras?“ – nelinksmai mintijo jis, - „Jei Tedis yra sužeistas ir suimtas ir galop nužudytas, tai tik pats esu dėl to kaltas. Ir netgi tuomet,  jei pamėginčiau rasti pasiteisinimą, kad niekšai buvo iki dantų ginkluoti, o aš – ne.“
Pesimistiškas mintis išblaškė netikėtai praveriamų durų girgždėjimas. Konava atsigręžė.
Priešais akis iš už durų išniro Madisono figūra. Gyva – ne mirusi.
Kvernas paskui save užvėrė bjauriai gergždžiančias duris ir optimistišku žvilgsniu sutiko migrą.
- Tedi... – jaunuolis mėgino kažką pasakyti, bet pasijutęs menkysta prieš vyresnįjį amžiumi bendrakelionį, nutilo.
- Sveikas gyvas, bičiuli. Kaipgi tu jautiesi?
Redas apžiūrinėjo kverną nuo kojų ligi viršugalvio. Pastarasis buvo iš tiesų beveik sveikas, tik su sutvarstyta kaire ranka ir pečiu – reginys bylojo įvykusį susirėmimą. Tačiau kaipgi baigėsi įvykiai rūsyje, vaikinas net nenumanė.  
- Visai pakenčiamai, va, tik makaulė dilgčioja. Matyt kažkoks šunsnukis į ją bus kaip reikiant uždrožęs.
- Prie tavęs  prisilietė dėlė, - paaiškino seniokas.
- Pragaro išpera? Ir kokiu būdu išlikau gyvas? – jaunuolis niekaip nepatikėjo šia žinia.
- Vienas tų sutvėrimų per tave „pervažiavo“, kai tuo tarpu smirdžiai alaudžerai raitėsi ant grindų. Tu išlikai, nes, regis, tam padarui nelabai parūpai. Todėl viskas atsipirko tik išberta nutvilkyta veido oda. Redai, tau velniškai pasisekė.
- Betgi kaip abu išlikome gyvi? – vaikinas  vis dar negalėjo viskuo patikėti. – Aš beveik nieko nemačiau, todėl dabar jaučiuosi kaip paskutinis idiotas. Ir kodėl gi iš savo vargšų tėvų paveldėjau tokią tikra parodija tapusią pavardę?
- Ech, nusiramink gi, drauguži. Tu juk esi gyvas. Šito tikriausiai norėjo šventasis Ir Venetas. Štai kodėl nereikia kaltinti savęs. Tu privalėjai taip, o ne kitaip pasielgti. Jei būtum likęs stovėti, tuomet būtumei suvarpytas it rėtis arba sudorotas dėlių. Tau praradus sąmonę, visos už manęs buvusios dėlės dėl nepaaiškinamų priežasčių tik joms įmanomu didžiausiu greičiu apniko mūsų priešus. Tvarkdariai greitai nurimo.
Konava klausėsi susidomėjęs, bet norėjo sužinoti kur kas daugiau:
- Betgi prieš tai kažkas nutiko...
- Į mulkių pusę mestelėjau „dovanų“ – lazdą su dėle. Ji pataikė į pirmąjį šūdžių ir tas buvo kaipmat nukenksmintas, - paaiškino Tedis. – Likę du veikėjai šovė į mane. Tik laimingo atsitiktinumo dėka kulkos nepasiekė tikslo. Paskui sujudo dėlės. Mus abu apsaugojo tik Dievo apvaizda. Mudu likome gyvi. Tiesa,  tai neįvyko be pasekmių. Kažkuris riestasnukis savo rašikliu parašė man į ranką, o po to ir petį.
- Turi omenyje pistoletą?
- Žinoma, - atsakė Tedas, - Tie veikėjai neilgai teišgyveno. Netrukus juos „pasveikino“ dėlės. Pasirodo, net keturios...
- Tavo pasakojimas atrodo neįtikėtinas. Kodėl tie velnio padarai nesunaikino mūsų? – Redas nepatikliai dėbtelėjo į kverną. – Kodėl šliužai paliko mus ramybėje?
- Tai svetima žmogaus prigimčiai gyvybės forma, todėl nesistebėk tų padarų „logika“. – ramiai dėstė Madisonas, - Girdėjau pasakojant, kad pakrantės dėlės turi proto. Kas gali žinoti, gal kai kurie sutvėrimai panoro pagelbėti mums, išskyrus tą padarą, palietusį mane, tiksliau – užšokusį ant turėtosios lazdos, nusviestos į tuos idiotus.
- O kaip gi viskas klostėsi vėliau? – nekantravo vaikis – jo smalsumas dar neslūgo.
- Dėlės, regėjau, užkandžiavo žmogiena – kraupiai nemalonus reginys. – Eltas atsirėmė į daržinės sienojų ir dėstė toliau, - Įspūdis toks, tarsi vietoj kaulų, mėsos ir drabužių tebūtų paprasčiausias vaškas. Tu viso to nebematei, bet pats turėjau  galimybę  regėti alaudžerų kančias ir girdėti jų skausmo persmelktus riksmus. Po kelių minučių balsai nutilo ir rūsio koridoriuje sklido keistas šnaresys, panašus į tą, kuris būna greitomis vartant sklaidomą knygą. Žinau, tai vienintelis pakrantės dėlių skleidžiamas garsas. Pats anksčiau niekad nieko panašaus nebuvau išgirdęs.
Po trumputės pauzės Madisonas pratęsė:
- Man pasirodė, jog netgi mūsų dviejų statusas, tų nepaprastų būtybių atžvilgiu, buvo nepaprastas. Man regis, buvome ne jų maistas. Aišku, tomis siaubingomis akimirkomis labiausiai bijojau mirties. Tebestovėjau pasimetęs,  priblokštas ir  nežinojau ką daryti. Tad nelaikyk manęs legendiniu supermenu. Nesu stebuklingomis galiomis apdovanota mašina. Nesu visada ir visomis aplinkybėmis drąsus ir nepalaužiamas. Dar kelios akimirkos ir aš būčiau prišikęs kelnes, bet to nepadariau. Pilkšvi šešėliai, prisikirtę žmogienos išnyko koridoriaus gale, toje pusėje, kur mus ir įkalino Menglas.
Konava klausėsi išplėtęs akis.
- O kas nors daugiau išgyveno?
- Iš tų niekingų bičų liko tik kruvina vieta. Netoli pamačiau išmėtytus ginklus ir dar neužgesusius deglus. Jie pakankamai neblogai apšvietė visą kovos lauką ir po susirėmimo likusius rezultatus...
Po to Konavos draugužis papasakojo kas gi įvyko per paskesnes dvi valandas. Pasirodo, dingus iš akių paslaptingiesiems išgelbėtojams, Tedis pamažu atkuto. Deglai tebedegė, tačiau jais pasinaudoti nebebuvo įmanoma – jų kotai taipogi liepsnojo. Tačiau kilmingojo Elto pasitikėjimą kėlė trys ant akmeninio grindinio gulintys Vormerio sistemos pistoletai ir du standartinio dydžio alaudžerų durklai. Viską pasiėmęs ir sukandęs dantis kęsdamas skausmą, užsimetė ant sveikojo peties Redą ir palengva laviruodamas tarp visokio koridoriuje užgriozdinto šlamšto, pasuko atgal į įkalinimo vietą. Anksčiau tvirtai užrakintos durys buvo iki galo atviros. Pavojingųjų dėlių čia nebuvo – patalpoje švietė kabanti žibalinė lempelė ir atsivėręs reginys bylojo, kad šėtoniškieji  padarai ištrūko į laisvę. Jaunuolis, o gal ir senasis Madisonas, iki šios minutės vis dar nesuprato dėlių elgesio.