6. Rytas

Jie pakirdo tik dvyliktą valandą. Į miegamąjį įvirto ir svečius pažadino aukštaūgis puošnų juodą kostiumą vilkintis Džonas Menglas, į miegalius nukreipęs juodą it naktis revolverį.
- Laikas keltis!
Redas apstulbo. Miegas kaipmat išsilakstė. Vaikinas skubiai atsisėdo, bet neišdrįso ką nors daugiau padaryti. Tokio „svetingumo“ iš Menglo vaikis nesitikėjo. Tiesa, Konavai įtarimų kilo dar naktį, kai šeimininkas nepasirodė svečiams. Gal tarnaitė jam perdavė apgaulingą informaciją apie atvykėlius ir, šis, rytą atsikėlęs sumetė: „reikia patikrinti kas jie per vieni“ – tvykstelėjo vaikino galvoje mintis. Bet Redas Konava gan operatyviai suprato kur glūdi toks „malonus“ rytmetinis „pasisveikinimas“.
Jaunuolis kambaryje nebepastebėjo savo kuprinės. Čia nebuvo ir nešulio turinio, kuris, tikėtina, ir sukėlė šeimininkui šiokių tokių įtarimų, sukėlusių tokią agresyvią reakciją. Jeigu Menglas iš tiesų yra persunktas nesuvaldomo sindailiško fanatizmo, be abejonės iš jo galima tikėtis tik aklos agresijos – konstatavo migras. Konava prisiminė anksčiau girdėtus faktus apie Kitokių sudorojimus Mirties fortuose. Atsidurti Sindailo valdžios fanatikų nemalonėje – ne pats šilčiausias ir maloniausias jausmas. Netrukus į patricijaus namą turėtų atvykti husarai, kurie nedelsdami vieną arba abu keliauninkus pristatys į kurį nors artimiausią provincijos kalėjimą.
„Kad kur juos dėlės...“ – pasipiktino migras, kai išgirdo pakartotiną Menglo raginimą ropštis iš lovos:
- Neterškit mano kambario! – subliuvo ilgšis, - Jūs gi abu dvokiat  tarsi išvietės...
Redo bičiulis taipogi sumišo, tačiau, pastebėjo migras, ne akivaizdžiai. Tačiau, kai namo šeimininkas grasinančiai nukreipė į jį ginklą, kaipmat persimainė. Kverno drąsa garavo.
Jiedu skubiais apsirengė, nors Džoną Menglą, akivaizdu, netenkino tokia sparta:
- Kiekgi jus čia galiu raginti?! Judinkit savo užpakalius! Nedelsiant!
Šeimininkas nervingu žvilgsniu dėbtelėjo į  įsakymą vykdančius svečius ir nykiai iškošė:
- Jūs priteršėt mano miegamąjį. Tarnai dar ilgai gaudys jūsų paliktas blusas ir utėles. Velniai griebtų, paskubėkit, jei nenorit, kad iš jūsų padaryčiau kiauručius!
- Pone, - bandė išlementi Tedis, tačiau jį nutildė pakartotinai užtaisomo ginklo spragtelėjimas.
- Mažiau tuščių šnekų. Skubinkitės, kol turite sveikus pimpalus!
Supratę, kad jokiais būdais neperkalbės šio nepalenkiamo fanatiko, skubiai apsivilko drabužius, stengdamiesi daugiau neužrūstinti ir taip nestabilios nuotaikos šeimininką: vykdė jo įsakymus, kurių draugiškais paliepimais tikrai nepavadinsi...
Keliautojus uždarė tamsiame ir priplėkusiame namo rūsyje. Madisonas net ir košmariškiausiame sapne nesitikėjo tokio nykaus ryto. Dabar, atrodo, užgeso paskutinis vilties deglas, švietęs kelią į ateitį. Redas ir jo bendrakelionis apsiblausę, nesiprausę, gurgiančiais pilvais ir jausdamiesi neteisingai nubausti, užsidegė juodžiausiu pesimizmu ir pykčiu. Tačiau taip tęsėsi ne amžinai. Pirmasis nurimo Tedis. Jo titulas ir praeities pasiekimai neleido visiškai ištižti. Dingus iš akių ginkluotam patricijui, seniokas atsargiai ir įdėmiai apsižvalgė tamsoje.
Žinoma, čia nebuvo jokių langų, bet  apčiupinėjęs patalpos sienas netrukus aptiko porą durų, kurių vienos buvo atlapos. Pro jas dvelkė vėsa. Kvernui pasirodė, kad iš kažkur pučia vėsus vėjelis.
- Atrodo, visai netoliese yra kažkokia anga, - pastebėjo senasis sindailietis. – Reikia skubiai išsiaiškinti. Tas niekšas, manau, dar ilgai gailėsis už tokius nešvarius darbus...
Tedis atsargiai žengė į priekį, Redui liepęs būti vietoje. Jaunuolis pasiliko, bet paprastai nestovėjo. Kalėjimą atstojančiame rūsyje aptiko kažką panašaus į  džiovintus šakniavaisius. Pagal formą šie priminė nedidukus Ahedo kopūstus, kurie paprastai nėra nei konservuojami, nei verdami, o valgomi tik džiovinti. Konava nudžiugo, kad bent iš bado čia kol kas tikrai neteks numirti. Žinoma, vaikinas visiškai netroško čia ilgiau užsilikti ir nuolankiai laukti nepalankios lemties, juolab, kad netrukus čia turėjo pasirodyti saugumo tarnyba, arba kiti bukagalviai tvarkdariai – pakrantės alaudžerai.
Redas patalpoje daugiau nieko nesurado. Tie keli džiovinti gumbai ir buvo visas rūsio turinys, išskyrus kelis apipuvusius pagaikščius, nežinia kokio dydžio skeletas ir ant drėgnų sienų kabančios supelijusios drapanos. Jas tyrinėdamas vaikinas išgirdo netriukšmingą šūktelėjimą:
- Ateik pas mane. Kažką suradau.
Tai ragino Eltas. Redas susiorientavo: rado praviras duris ir atsargiai nužingsniavo siauru praėjimu, užgriozdintu medinėmis dėžėmis, lentgaliais ir kitu senų seniausiai pamirštu šlamštu, kuriuo Menglas kažkodėl nepasirūpino. Tai bylojo, kad  būsto šeimininkas, matyt, ne itin domisi apartamentų tvarka. Redui dingtelėjo, jog netgi rūsio patalpos nėra iki galo tyrinėtos. Antraip patricijus nebūtų palikęs spragų įkalintųjų kameroje. Bet, turbūt tos spragos veda tiesiai į spąstus?
Su lig šia mintimi vaikinas atsidūrė priešais Tedį, kuris pranešė nelinksmą naujieną:
- Būk atidus. Priekyje gali būti dėlių.
- Dėlių?
- Ša, truputį tyliau, - tildė kvernas, - Priekyje radau duobę. Iš ten dvelkia toks vėjukas. Girdėjau, tamsiose ir apleistose vietose tie velnio padarai taip pat mėgsta veistis...
- Tai ką mums dabar daryti? – sunerimo vaikinas. – Sugrįžti atgal?
- Pabandysim kraštutinį variantą, - nuramino Madisonas. – Turiu lazdą. Ją ir išmėginsim.
Bet Redas nebuvo ramus:
- Juk tai pavojinga.
- Žinau. Man visai nesvarbu nuo kokios mirties suklupti: ar nuo pragaro dėlių, ar nuo Menglo kviestinių smirdžių pasiųstos. Aš leidžiuosi pirmyn. Sek paskui mane, - paragino Eltas. – Tik būk atsargus.
- Ar man reikalinga lazda? – jaunuolis nesijautė pakankamai drąsus.
- Dar klausi. Būtinai ką nors susirask. Nepamaišys gi ji...
Netrukus Redas pastvėrė kažkokį nelabai ilgą voratinkliais aptekusį lentgalį, o Madisonas tuo tarpu iš netikėtumo, kad suriko vos neišmesdamas savo lazdos:
- Stovėk!
Aplinka priešais senioką suraibuliavo žydra fosforine šviesa, užliedama visą patalpą. Prieš akis akimirką atsivėrė pailgo koridoriaus vaizdas. Praėjimo gale  juodavo masyvios geležimi kaustytos durys, prie kurių glaudėsi suklupęs nenusakomo amžiaus žmogaus pavidalo skeletas. Tarp jo ir Madisono grindyse žiojėjo  plati duobė. Akmeninėmis sienomis Tedo link slinko pora nedidelio formato dėlių, o su viena jų ką tik teko šiam susidurti. Padaras, skleisdamas keistą fosforuojantį  raibuliavimą, apsikabino pagalį ir, slinkdamas visu jo paviršiumi artinosi Madisono rankos link.
- Mesk šalin! – sušuko Redas, kai jam užu nugaros sukaukšėjo kažkieno žingsniai.

Jie čia buvo ne vieni. Bėglių link artinosi nepažįstamos žmogystos. Konava atsigręžęs  išvydo du eilinio rango žandarus ir vieną viršesnio rango šunsnukį. Visi tvarkdariai nešėsi po vieną parakinį ginklą ir deglus, kuriais pasišvietė sau kelią. Atstumui sparčiai tirpstant, Tedživas suriko Redui, kad šis griūtų ant žemės. Konava pargriuvo mašinaliai, neklausinėdamas kam to reikia, nesvarstydamas ir nepaisydamas ant purvinos žemės besivoliojančio šlamšto. Vos tik parkrito, virš jo galvos kažkas pralėkė. Redas tik suvokė, kad priešai nespėjo išsisukti. Vienas tipas garsiai sužviegė tarsi skerdžiama kiaulė. Iš riksmo jaunuolis sprendė, kad ant žemės nukrito vienas deglas, o po to – nežinia koks metalinis daiktas, tikėtina jog ginklas. Netrukus driokstelėjo du šūviai ir kažkas (galgi net Madisonas? – mėgino atspėti kniūbsčia gulintis vaikinas) keliais žingsniais, vos neužkliudęs paslikojo, sukėlė  naują garsų seriją. Redas, neturėdamas jokio tvirto ginklo, liko gulėti nesidairydamas ir nekeldamas jokio triukšmo.
Paskui driokstelėjo keli šūviai. Nepažįstamas balsas nuvilnijo patalpoje. Po to Redas pajuto smūgį į galvą. Po kelių minučių jo sąmonė paskendo tirščiausiame tuše.