Nyrančiu byrančiu stuburu remiuosi į petį tvirtą iš šilko,
Supina rankos patalą šiltą,
Pabėgęs į laisvę mėnulis
saldų ir purų pavargusių kūnų miegą prižiūri,
Skalauja naktis lengvą kvėpavimą,
Ramina tamsa įsigraužusį nerimą.
Lakštingalos balsas sūpuoklėse supa,
Apkloja migla lyg antklodė pūko,
Šilumą gena ir rimdamos žėri
ugninės akys ant žemės subėgę.
Nepaleisk tik iš rankų
ir aš nepaleisiu,
kai rytas išaušęs šalta rasa prausis.
Per baimes dienų ir vargus mes praeisim,
supynę pirštus lyg šakas ir šaknis
medžiai, kuriems jau audros nebaisios.