O kiek buvo pribuvo,
rūkas veržias pro kūnus,
net žvaigždės sukrenta į delnus, kvėpuoja
ir rankos sijoja geismą ant lūpų,
vis glosto, myluoja.
Mėnuo susirenka rūbus
ir gulbių šešėliai užritina naktį,
kas veržias kas tūno
vis sotina žemišką alkį;
kas šnabžda, plaukais supina dangų,
bet praskiria kelią pjautuvai,
o nekaltosios svyravymas medžiuos
išpila sidabrą ir sugauna garsinę bangą.
Susilieja toluma, horizontas virsta ugnikalnio žemėm,
nusagsto lietūs  apnuogą kalną,
o nesustodami kyla ir semia,
kyla ir semia...