Kai užveri duris dar nesibaigia žingsniai,
Už jų bus kitos, galbūt net ir lengvesnės.
Kartu ir takas naujas, nepramintas,
Ir nesvarbu, jei siauras, jei trumpesnis.

Ne tik kalnuos svajonių žvaigždės spindi,
Jų daug ir priekalnėj, margų gėlių žieduos,
Dažnai čia laimę lemta atpažinti,
Surasti džiaugsmą dalykuose mažuos.

Žmogaus keliai, kokie ilgi bebūtų,
Dažnai šakojasi, vingiuoja, susilieja
Į platesnius, arba sutikę kliūtį,
Nubėga tiltais, o kartais ir sustoja.

Duris juk užveri, kad į namus sugrįžtum,
Kur laukia poilsis, sielos ramybė,
Kad žodį gerą žmogui pasakytum,
Kurį kasdien matai, bet vis dar myli.

Atklydęs nerimas – tikrai ne piktas priešas,
Jis tik paragina – ieškot ir nesustoti,
Užsidega spalvom ir rudeninės dienos,
Jei surandi drąsos net lapkričiui šypsotis.