Ištylėtos Pagulbio dainos

Iki giliausios širdies kertelės aukštaitis, dainų autorius, kūrėjas ir atlikėjas Kazimieras Jakutis–Pagulbis žvelgia į šių metų kalendorių ir rodo dienas, kuriomis numatyti koncertai Biržuose, Kėdainiuose, Vilniuje, Panevėžyje... Su grupe į koncertinį turą iškeliaujantis Pagulbis nekantriai laukia susitikimo ir su Vilniaus klausytojais. Todėl radę progos pasikalbėti su kūrėju teiraujamės, ko gali tikėtis žmogus, atėjęs į Pagulbio su grupe koncertą?

„Ne sykį esu patyręs, kad su mūsų kūrybą pirmą kartą susipažinę žmonės nustemba: „Kodėl aš anksčiau Jūsų nežinojau? Kodėl negirdėjau apie Pagulbį? Džiugu, kad tampame maloniu atradimu. Tačiau dauguma mūsų klausytojų ateina ne pirmą kartą arba nešini draugų, pažįstamų, artimųjų rekomendacijomis“, – sako betarpiško bendravimo ir individualaus muzikos pajautimo atmosferą koncertuose kuriantis menininkas K. Jakutis.

Jei tiki

K. Jakutis koncertinę veiklą pradėjo 2005 m., dabar jau sulaukė klausytojų ir kolegų įvertinimo. Paklausus, kada pajuto savo, kaip kūrėjo, brandą, Kazimieras prisimena neseniai festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ įvykusį pokalbį su poetu Stanislovu Zacharovu.
„Stanislovas pasakė be galo reikšmingą mintį: „Ar atlikėjui yra tas pats, jei jis dainuoja dviem žmonėms, dvidešimčiai žmonių ar dviem tūkstančiam žmonių? Tas pats. Bet tik tada, jei tiki tuo, ką darai.“ Išgirdau šią Stanislovo mintį ir supratau, kokia didelė tiesa! Dar prieš 10 m. būčiau šia tiesa nepatikėjęs, o dabar jaučiuosi būtent taip“, – sako Kazimieras.

Sugrįžta

Į Pagulbio koncertus ateinantys klausytojai sako kiekvieną atliekamą kūrinį kaskart išgyvenantys kitaip – tuo įsitikinu ir aš. Koks jų atliekamas žanras? Kūrėjas ir pats negali atsakyti į šį klausimą, o ir priskirti vienam žanrui savęs nenorėtų.
„Pagulbis“ koncertuose atlieka kūrinius, gimusius iš K. Jakučio ir poetų Jono Strielkūno, Antano Miškinio, Alfo Pakėno, Vytauto Rudoko, Mykolo Karčiausko eilių. Tačiau jautriausia „Pagulbio“ repertuaro styga – namai, gimtinė, kaimas, Aukštaitija.

Sugrįžtu į Tave, vėlei žvaigždės žibės
Į tamsybes nuskendusiai viduržiemio šaliai.
Lyg belaisvis koksai virš juodosios gelmės
Vėl žiūrėsiu aukštyn, kur dievai visagaliai.

Ir atrodys, kad nieko nebebuvo daugiau,
Tik troškimas toksai su erdvėm susilieti
Sugrįžtu į tave, Aukštaitijos dangau,
Laukti gimstančio dievo ir tylėti tylėti.

(Ištrauka iš Jono Strielkūno eilėraščio „Aukštaitijos dangui“)

„Mano kūryboje yra ryškūs visi man artimi dalykai – prisirišimas, nostalgija, gedėjimas praeities, kuri nebegrįš. Ilgiuosi net ir tų dalykų, kurių nemačiau – man tenka sapnuoti tėvų vaikystės kaimą. Esu kilęs iš kaimo, mano tėvai buvo valstiečiai, esu kaimietis ir kitokiu niekada nebebūsiu. Todėl kaimo motyvas, jo vaizdiniai man yra be galo artimi“, – taria K. Jakutis ir nutyla.
Tokių gyvenimą bylojančių tylėjimo akimirkų mūsų pokalbyje buvo daug. Rašydama straipsnį suprantu, kad tikrojo jausmo, kuris aplanko bendraujant su autoriumi, perteikti vargu ar pavyks. Geriau užsukime į koncertą.