4. Sadkidlio provincija

Sadkidlio kraštas driekiasi į šiaurę nuo Folo sienos ir tęsiasi iki Sakvantos upės deltos, kur gėli vandenys vakaruose teka į Kleimombo vandenyną. Provincija vienijo Novako kurortą, Freimodo miestą, krašto sostinę Sadkidlį, Olhono fortą ir Valmyro – Dikijos rajonatus. Labiau į šiaurę plyti Sindailo pasienio ruožas su svetimomis valstybėmis. Krašte gamta pakankamai palanki žemdirbystei, kurortams ir naudingų iškasenų gavybai. Neseniai Redkaifo jūros pakrantėje aptikta naftos. Būtent dėl jos Sindailo diktatorius užgrobė Sadkidlio karalystę. 1838 metais Granajuje išrastas benzininis variklis šiame krašte greitai įsuko naftos verslą ir dėl to kylančius karus...
Redas Konava ir Tedis Madisonas sėdo į mišraus tipo orlaivį chaki spalvos balionu. Greta jų į gondolą susėdo du mašinistai ir trys keleiviai, vilkintys tamsiai rudas Sindailo armijos kareivių uniformas. Tai buvo husarai, tarp kurių vienas jau matytas tipas. Veidas iš karto išdavė jog tai tas pats Džonsas. Nubaustasis kareiva piktai, netgi tūžmingai spoksojo į Madisoną ir jo pakeleivį, tačiau neprabilo iki kelionės pabaigos.
Oro balionas slinko beveik pavėjui. Vienas mašinistas, norėdamas pakoreguoti skrydžio kryptį, retkarčiais įjungdavo benzininį variklį, sukantį masyvius sraigtus. Tačiau nuokrypio nuo numatyto kurso visgi nepavyko išvengti. Pilotas matyt norėjo išvengti didelių miestų ir miestelių, bet nepasisekus pakreipti aparato pageidaujama linkme, oro balionas  praslinko virš buvusios karalystės sostinės Sadkidlio. Miesto pašonėje kilo miškingi ir padūmiję Espribdžio kalnai, kuriuose iškalbingai dunksojo tamsios Kalairono epochos laikų pilys. Kalnų šlaitais rangėsi išraiškingi serpentinai, o visai netoli – ilgiausia Sadkidlio krašto upė. Jos tamsūs ir srauningi vandenys vinguriavo gilia vaga į pietvakarius, artėdami  prie Folo gynybinės sienos. Po valandos kalnai palengva nyko užnugaryje, palaipsniui užleisdami vietą pajūrio lygumai, nors iš dangaus vandenynas dar negreitai pasirodė.
Tedis ilgokai tylėjo. Prašneko tik tuomet, kai apylygę horizonto liniją sudrumstė miškų apsuptyje pasimetęs objektas. Tačiau mįslingasis statinys labiau sudomino Redą, nei jo pakeleivį:
- Kas ten?
- Jei skaitei istoriją, manau, turėtum žinoti.
Ir daugiau šia tema tą kart abu nieko nekalbėjo.
O iš miško į dangų smigo surūdijusio metalo spalvos bokštą primenantis statinys. Šalia objekto tarp medžių „augo“ du skylėti saulėje blizgantys kupolai, keliantys ne mažesnę nuostabą, nei tas didysis smailiaviršūnis cilindras – bokštas. Viskas apačioje atrodė sena ir svetima, palyginant su paprastais bei primityviais Sadkidlio ir Sindailo pastatais. Netgi Artūro Surdančio baronijoje Redas nieko panašaus neregėjo, nors Kleimombo pakrantės šalyse, Dočas rašė savo istorijoje apie „debesų laivus“ arba jų liekanas, esą dažnai pasitaikantis reginys. Istorikas teigė, kad prieš daugelį amžių jais žmonės atskrido į šį pasaulį.
„Laivas“ ir kupolai išnyko iš akiračio netrukus, kai ėmė pastebimai temti. Didelėje gondoloje įsižiebė elektrinės lempelės. Jų gelsva ir pastovi šviesa apšvietė orlaivio mechanizmus ir ant suolų sėdinčius žmones. Tuomet Konava nustebęs ir susidomėjęs pirmąkart atidžiai stebėjo benzininį variklį, kuris triukšmingai burgzdamas ir siauru vamzdžiu, nukreiptu po gondola išmesdamas į orą aitrius dūmus, suko keturis skrydžio kryptį koreguojančius propelerius. Šalia mašinos prie valdymo svertų ir dujinės krosnelės, kurios liepsnos šildė  balione esantį orą, stovėjo rūstus mašinistas. Jis netrukus pranešė, kad keliauti liko apie keturiasdešimt minučių.
Kelionė oru Redo neužliūliavo. Sutemus jis stebėjo tuos tris karius, o labiausiai – Džonsą. Jo paniekos kupina mina vertė migrantą būti labiau atsargesnį ir tylesnį. Kiti du husarai buvo ne ką šnekesni. Tai, ko gero, buvo charakteringa visai Sindailo kariaunai, kurios didesniąją dalį sudarė profesionalai samdiniai, dažniausiai grynakraujai britai ir italai. Vaikinas jau seniau buvo girdėjęs, kad gavę įsakymą tylėti, kariai taip ir liks nebylūs tarsi užsiūti. Ir kodėl gi ne? Jie gavo padorų atlygį, kurį dosniai mokėjo valstybė. Pinigai buvo surinkti iš vargšų migrų ir skurdžiausių  vietinių sindailiečių. Valdovo Rofanto valstybinė armija buvo laikoma profesionaliausia ir galingiausia Kleimombo šalyse. Konava apie tai pirmąkart girdėjo dar gyvendamas savo tėvynėje.
Šie kariai, esantys gondoloje,  sėdėjo tarsi užprogramuoti it mašinos. Bet jų tylėjimo priežastis galėjo būti visai kita. Du nepažįstamieji, išskyrus nubaustą husarą, galėjo būti nupjautais liežuviais. Kai kuriems Sindailo kariams taip buvo daroma, šitaip norint apsisaugoti  nuo bet kokio slaptos informacijos nuotėkio. Žinoma, Redas suabejojo Tedživo Elto Madisono konstatuotu faktu. Juk šalyje gyveno ne tik kareiviai. O kur įvairūs migrai, mišrūnai ir valdžiai nepatenkinti skurdžiai? Juk visai neseniai prasidėjo didžioji emigracija į svečias šalis. Daugybė žmonių siekė išvengti negailestingos žandarmerijos represijų. Būtent tokių žmonių  dėka anapus sienų  jau seniai turėjo kilti didžiulis skandalas, juolab, kad aplinkui – nedidelės, bet gana demokratiškos valstybės: Vilama, Jaličą ir Granajus. Redas suprato, kad Sindaile toli gražu ne viskas yra aišku, nepaisant to, kad šiame košmare išgyveno ne vieną mėnesį ir ne vienerius metus.  Tik tylintys husarai jaunuolį sulaikė nuo klausimų, skirtų bendrakelioniui Tedui.
Nepaprasta kelionė oro balionu vaikinui nebuvo pirmoji. Šįkart Redas tokiu būdu keliavo antrąkart, tad jam nebuvo naujiena pakilimas ir kelionė padange, kadangi puikiai prisiminė pirmą pramoginį skrydį drauge su tėvu virš Rualio. Juos ir kelis smalsuolius paskraidino mieste apsilankę Tomo Hoco lordijos  „Pramogų pasaulio“ skrajūnai. Tai įvyko saulėtą 1852 metų rugsėjį, prieš pat tais laikais pagarsėjusią Darn  - Dano grafystės orlaivio katastrofą...
O šis skrydis netrukus turėjo baigtis. Tamsoje išniro pirmieji tolimo miesto žiburiai. Tai buvo keistoku pavadinimu pakrikštytas kurortas. Priemiestyje, pasak Madisonu, buvo įkurtas karinės paskirties oro uostas. Prieš nutūpiant, laivą aptarnaujantis ekipažas išjungė šildymo krosnelę. Vėstantis oras balioną leido žemyn.
Oro uostą apšvietė dujinės lempos.  Plačioje akmenimis grįstoje aikštėje būriavosi neregėtos armijos rūšies kareiviai ir karininkai, vilkintys melsvas uniformas. Tarp jų pasirodė esantis jūrų laivyno admirolas. Lempų šviesoje Redas pamatė randuotą to karininko veidą. Žaizdos akivaizdžiai bylojo, kad šis karo žmogus savo gyvenime matė ir šilto, ir šalto. Beje, aukšto rango karininkas, vilkintis dryžuotą jūrininko uniformą, gausiai papuoštą įvairius nuopelnus atspindinčiais ženklais, užsimaukšlinęs keistoką dėžę su snapeliu primenančią kepurę, gana vikriais žingsniais prisiartino prie nutūpusio skraidančio aparato, kurį apspito ir uosto darbininkai. Žemesnio rango husarai operatyviai atidavė admirolui pagarbą. Tik po to likusieji kariūnai išlaipino nusikaltusį husarą. Paskutiniai grindinį kojomis palietė Redas ir Tedas. Tuo metu vyriausias pagal rangą husaras ištraukė iš vidinės savo uniformos švarko kišenės sulankstytą lapą, šį ištiesęs pateikė senam jūrų vilkui. Kaip buvo galima suprasti, karininkas gavo oficialaus raporto lapą su atvykusių asmenų vardais bei pavardėm ir nurodytu kelionės tikslu. Admirolas permetęs akimis sąrašą bei paaiškinimą, piktai nužvelgė Džonsą. Pastarasis vis dar tūžmingai tebežvilgčiojo į Madisoną. Ko gero, nubaustasis būtų galėjęs tvoti šiam į veidą,  jei ne čia esantys vyresnieji karininkai. Dėl to žandaras sukandęs dantis nebeištarė nė vieno keiksmažodžio, adresuoto kilmingajam skurdžiui. Beje, Džonsas vienas tų, kurie oro uoste galėjo kalbėti. Gal tai lėmė pakankamai aukšta to kario kilmė, kuri, deja, nepadėjo lemiamu momentu prie Folo sienos bokšte...
Admirolas pasisveikinęs su čia susirinkusiais savais karininkais, kurie turbūt atstovavo pajūrio oro laivyno dalinį,  neliko  abejingas  dviems atvykėliams civiliams. Redas Konava ir Tedas Madisonas buvo „apdovanoti“ kreivomis ir kandžiomis šypsenomis. Tik išgirdęs Madisonu titulą ir iki šiol tebegaliojančius jo nuopelnus Sindailo valstybei, admirolas gerokai surimtėjo. Juo pasekė ir keli netoli stoviniavę karininkai. Jų visų elgesys stebėtinai pasikeitė. Vyriausiasis netrukus pasiūlė kvernui užeiti į geriausią karininkų smuklę, kokią  buvo galima čia surasti. Ši buvo greta oro navigacijai skirto švyturio, prisišliejusio prie ilgo medinio barako. Už to pastato stovėjo išsirikiavę keli kariniai diližanai, dvi patrankos ir supliuškusių oro balionų virtinė. Apšviestoje teritorijoje tai vienur, tai kitur šmėžavo teritorijoje dirbantys kareiviai. Keli uniformuotieji išvirto iš mūrinio vienaaukščio kalkėmis baltinto pastato su antrašte: Armijos klubas „Baltieji sparnai“.
Madisonas taisyklinga senąja esperanto kalba padėkojo admirolui už nuoširdų pasiūlymą, tačiau visai neketino čia apsistoti.
- Ar yra galimybių, pone, dar šią naktį pasiekti kurortą? – pasiteiravo Tedis.
- Po patikrinimo. – paaiškino admirolas, - Postas ana ten, už smuklės. – tas sausai paaiškino ir nusigręžė į jo laukiančių karininkų pusę.
Keliautojai liko stovėti vieni. Kai kareiviai ir karininkai pakankamai nutolo, Madisonas pavargusiu balsu ištarė:
- Gali kilti keblumų. Čia nematau nieko, kas galėtų mums pagelbėti.
- Nejaugi mes čia esame jiems pavojingi?
- Žinoma, - kvernas paaiškino kuo ramesniu balsu. – Turiu omenyje tavo eretišką ir Sindaile draudžiamą literatūrą. Norint išvengti nemalonumų, turime tų daiktų kaip nors atsikratyti.
Redas labai nenorėjo išsiskirti nei su „Kleimombo planetos istorija“, nei su Botelsemano paveikslų reprodukcijomis. Tai buvo paskutiniai daiktai, siejantys jį su mirusiais tėvais. Tiesa, be viso to Konava dar turėjo tėvo nuotrauką ir šventojo Veneto  figūrėlę su brangaus metalo moneta. Vaikinas rimtai susimąstė: „ne, nė už ką su jais nebesiskirsiu.“. Po to pusbalsiu Tedui pasakė:
- Aš ieškosiu kitų būdų kaip išvengti patikrinimo. Manęs niekas čia nesustabdys.
Madisonas ironiškai šyptelėjo, leisdamas jaunuoliui suprasti, jog be ginklo ir tvirto užnugario čia nieko nepeš, o pergudrauti sargybinius, saugančius to karinio objekto vartus, tikriausiai niekaip nepavyks. Buvo aišku, kad vos tik pajutę klastą, jie oro uoste sukels tikrą pragarą, jog sveiko kailio nepavyktų išsaugoti niekam: nei kvernui, nei tuo labiau mišrūnui Konavai.
- Kodėl?
- Sargybiniai turi liežuvius ir yra tikrai šie nėra prastai ginkluoti. Tiesa, yra galimybė juos papirkti, tačiau nemanau, kad tavo kišenės plyštų nuo dragų.
- Tavo tiesa, - konstatavo Redas, - tačiau galėčiau paaukoti vieną savo daiktą.
Vaikinas išsitraukė auksinę monetą ir paaiškino:
- Ji tikra. Jos vertė, manau, nuramintų tuos šunsnukius, jeigu nepavyktų išvengti nelaimės. Turiu ir kitą planą, tik... ne tokį švarų.
- Ką tu sumanei? – sunerimo seniokas.
- Apie tai vėliau, jei pirmas variantas neišdegtų. Ar nieko prieš?
- Aišku. Ko dar klausi, - pasakė kvernas. – O delsti nėra ko. Mes jau Sadkidlio teritorijoje, tad metas keliauti arčiau pasienio. Jį turime pasiekti iki tol, kol mūsų skrandžiai neapsiraizgė voratinkliais.
Po minutėlės jiedu atsidūrė prie medinės būdelės. Šalia jų buvo užverti metaliniai vartai su dvikalbiais įspėjimais: „Be leidimo neišvažiuoti“, „Pašaliniams eiti griežtai draudžiama“. Visą oro uostą juosė tanki ir  aukšta spygliuotos vielos tvora.
Keliauninkams prisiartinus prie patikrinimo posto, iš jo laipteliais pro duris išsikepurinėjo kažkoks apkūnus seržantas, į ateivius nukreipęs kruopščiai nublizgintą šautuvą. Dujinės lempos šviesa atsispindėjo jo riebiame ir rūsčiame veide.
Seržantas prabilo pirmas, tik kalbėjo labai jau tarmiškai:
- Ko norit?
- Leidimo išeiti, - paaiškino kvernas.
- Patvirtinimo raštą turit?
- Ir be jo mus išleido pats admirolas.
Tačiau budintysis susiraukė:
- Reikalingas ne jo, o uosto valdytojo sutikimas.
- Tai gal padės šis daikčiukas? – Redas nedrąsiai ištraukė iš kišenės savo retąją monetą ir pakišo kareivai. – Ji tikra, gryno aukso ir nepadirbta.
Seržantas įtariai apsižvalgė, paskui įsispoksojo į skurdžius civilius, bet galų gale visgi nusileido:
- Duokš. Ir dinkit man iš akių. Taip pat saugokitės pakrantės dėlių. Čia jų vis dar pasitaiko.
Rubuilis pakankamai vikriai atkėlė vartus ir dar kartą paragino keliauninkams paskubėti...
Kas tos pakrančių dėlės, Redas Konava anksčiau girdėjo tik iš girtų uosto darbininkų pasakojimų Deleno smuklėse. Dėlės – tai padarai, kurių nesulyginsi su niekuo. Vargu ar tai buvo įprasta gyvybės forma. Naktį sutvėrimai būna nematomi, o dienomis apsireiškia kaip šešėliai, gebantys slinkti plokštumomis. Tie padarai beveik neskleidžia garsų, tačiau yra pati pavojingiausia gyvybės forma visame Sadkidlio krašte.
- Prisilietimas prie padaro tau būtų tolygu mirčiai, kurios tokiais atvejais retai kam pavyksta išvengti. – netrukus dėstė Tedis Eltas Madisonas, kai jie šiek tiek atitolo nuo uosto teritorijos vartų, - Auka užtrokšta tarytum būtų smaugiama arba visai nebebūtų oro. Mokslininkai sako, kad tos pakrantės dėlės labai artimos toli šiaurėje esančioms Loretos lordystės lygumas siaubiančioms vakuumo pabaisoms, kurios savo aukas pakloja beore ataka.
Vaikinas tik iš nuogirdų  žinojo, kad tos dėlės žeme juda labai palengva, nes neturi daugeliui gyvūnų būdingų kojų. Todėl, suprato, nuo padarų įmanoma nesunkiai pasprukti. Tačiau, naktį tai padaryti neturint jokio žibinto arba deglo, tolygu nuliui. Juk grėsme buvo visiškai neregima. Užmynęs dėlę galėjai sau garantuoti greitą bet skausmingą mirtį, o apsiginti paprasčiausiai tuomet nebeįmanoma...
Tačiau jie pajudėjo pirmyn net ir žinodami šį nemalonų faktą. Prieš išsilaisvinant, nei Redas, nei Tedas apie grėsmę net nenumanė. Madisonas netgi prisipažino visiškai nežinojęs, kad aplink kurortą dar tebetūno tos bestijos. Sadkidlio sostinėje jam kažkada teko susidurti su siaubūnu ir stebuklingai apsiginti nuo jo ugnimi.
Dabar keliautojai ugnies neturėjo. Jiedu buvo priversti žingsniuoti į tamsą, aklai bandyti „mirties loteriją“, nors visai neseniai  išsilaisvino nuo žandarų, kėlusių ne mažesnę grėsmę.
Tiesa, oro uosto apylinkes reikėjo kuo skubiau apleisti. Abu keliauninkai nebuvo tikri ar tas sargybinis staiga persigalvojęs  nepradės negailestingai pyškinti savo šautuvu į bejėgius civilius.
- Paskubam, - paragino draugą Eltas ir nedrąsiai paspartino žingsnį.
Atsidurti anapus akmeninės sienos ir jausti didžiausio Kleimombo kurorto bei vandenyno alsavimą, žingsniuojant tvirta žeme, suteikė šiokio tokio nusiraminimo, juolab, kad už poros ar trejeto kilometrų dideliais langais švietė kažkoks vienaukštis pastatas. Jie vos vos įžiūrimu akmenimis grįstu keliu pasuko jo link, vildamiesi išvengti baimę keliančių pavojų.