Rytojaus rytą išskubėjau į miestelį pirktis knygų ir sąsiuvinių, nes po keturių dienų rugsėjo pirmoji. Reikia viskuo pasirūpinti. Mokykla. Aš vis dar šeštokė. Antrametė. Nauji klasiokai, nauja auklėtoja. Nežinia, kaip jie mane sutiks. Baisoka. Dar baisiau darosi prisiminus tą tolimą kasdieninę kelionę mokyklon: ar nepavargsiu, ar nesusirgsiu vėl? Ar šiaip, ar anaip galvočiau, nieko geresnio nesumąsčiau, kaip apsigyventi mokyklos bendrabutyje. Pas senukę gyventi jokiu būdu nebenorėjau. Tas naktinių radijo laidų klausymas iš Amerikos, rytmetinis poterių bambėjimas, ruošiant man pusryčius....nu jau ne. Be to, aš jos gerokai prisibijojau. Nežinau kodėl, bet bijojau. Jau rugsėjo pirmąją grįžusi iš mokyklos, pasakiau tėvams, kad užsirašiau gyventi bendrabutyje. Tėvai su džiaugsmu pritarė. Ir po savaitės, kartu su pažįstamomis mergaitėmis iš gretimų kaimų, į mokyklą išvykom su papildomais ryšulėliais, kuriuose buvo knygos ir rūbai.  Jos jau buvo pernai gyvenusios, tad viską žinojo ir man pasakojo.
Po pamokų, mudvi su Stase parbėgome į penktu numeriu pažymėtą bendrabučio kambarį antram aukšte. Ant laisvų lovų pasidėjome knygas, prastesnius rūbelius ir kitus atsineštus daiktelius. Kitos penkios lovos jau buvo užimtos. Pro langą pamatėme kieme apie bulvių krūvą šurmuliuojančius vaikus. Tarp jų vaikštinėjo ir kažką nurodinėjo pagyvenusi moteris baltu chalatu.
– Tai mūsų šeimininkė. Labai skaniai verda valgyti, – paaiškino Stasė, – persirenkim ir eikim padėti.
Uniformines sukneles pakeitusios sportiniais treningais nukūrėm į kiemą.  Mažesni vaikai, lyg skruzdėliukai, krovė bulves į kibirus, didesnieji nešė į rūsį, įrengtą po skalbyklos grindimis ir pylė krūvon. Kolūkio sunkvežimis atvežęs bulves, išpylė kieme. Vaikai gabeno jas į vidų, kad per žiemą būtų kas valgyt. Kiek tolėliau stovėjo maišai su morkom ir burokėliais. Šeimininkė pasakė, kad ryt ir poryt irgi bus talka, nes atveš kopūstų ir juos reiks suraugti. Mums bebaigiant nešti bulves, pasibaigė pamokos ir vienuoliktokams bei dešimtokams.  Tie stipruoliai lengvai čiupo maišus ir visos atsargos bemat atsidūrė rūsy.
Visiems nusiprausus ir susitvarkius, šeimininkė pakvietė mus pietų: buvom kambary, kai į grindis pasigirdo smarkus beldimas, Stasė išpuolus į koridorių suriko:
– Valgyt!!!!!!!!
Ir nudundėjo laiptais, ir supoškėjo durimis! Visi nuskubėjo valgyt. Nuėjom ir mes visos kartu: Stasė su sese Augute ir pussesere Irena, dar viena Irena, Valė ir aš. Viena lova liko laisva, bet sakė , kad ryt ateis dar viena mergaitė.
Dideliame kambaryje palei sienas buvo išrikiuoti stalai ir suolai. Sėdomės iš abiejų pusių.
Ant stalų kiekvienam buvo padėta po lėkštę, o joje po šaukštą ir šakutę. Ligoninėj ir sanatorijoj visi valgėm tik su šaukštais. Prieš kiekvieną lėkštę puikavosi skardinis emaliuotas puodukas su vaisių kompotu. Lygiais tarpais garavo dideli dubenys su sriuba ir iš jos kyšančiais samčiais, o tarp jų rudavo piramidės pjaustytos duonos. Kol aš dairiaus, vaikai pylėsi sriubą ir tuoj pat valgė pasigardžiuodami. Pyliausi ir aš. Ir keista buvo, kad niekas nepalinkėjo gero apetito, kaip ligoninėje ar sanatorijoje. Tad kumštelėjau Stasei ir pasakiau:
–  Gero apetito.
–  Ačiū. Ir tau gero. – atsakė Stasė pilna burna.
Sriuba buvo labai gardi. Kiti vaikai pylėsi po antrą lėkštę. Kuriam nors dubeniui ištuštėjus, šeimininkė ėmė jį nuo stalo ir vėl atnešdavo pilną. Bebaigiant man valgyti antrą sriubos lėkštę, nepažįstamos vyresnės mergaitės ėmė nešioti kotletus su burokėlių salotom ir bulvių koše. Man taip skaniai pakvipo! Prisivalgiau kaip rusų bajoras, net kompotas vargiai betilpo. Išeidami vaikai iš valgomojo sakė šeimininkei ačiū. Ji šypsodamasi kiekvienam atsakinėjo.
Kambaryje jau šurmuliavo būrys mergaičių. Laisvų lovų jau nebebuvo. Tai buvo dvi Stasės sesės Augutė ir Kazytė, jaunesnės už Stasę. Pusseserė Irena, kaimynė Roma ir Valė. Suskaičiavau: iš viso buvom septynios. Netrukus atėjo auklėtoja su mokyklos direktorium. Ir jie nusprendė pas mus apgyvendinti aštuntą mergaitę – Ireną. Kadangi buvo jau dvi Irenos, tai pastąrąją nusprendėm vadinti Irka ir ji su džiaugsmu sutiko. Mat namuose ją irgi Irka šaukė. Mudvi su Irka kaip mat radom bendrą kalbą ir ilgainiui taip susidraugavom, kad tapom artimesnės nei sesės. Ji irgi buvo šeštokė, tik mokėsi ne „B“, o „C“ klasėj. Iš jos kaimo bendrabutyje gyveno ir daugiau vaikų. Ilgainiui susidraugavau su visais savo bendraamžiais, o į vyresnius vaikus žiūrėjau su pavydu. Jie man atrodė tokie suaugę ir rimti. Valandų valandas sėdėdavo auklės kambaryje prie stalo ir patylom šnekėdavos. Apie ką? Nežinojau.
Šeštadieniais po pamokų būriu eidavom namo. Iš bendrabutiečių man buvo arčiausiai. Tėtis mane labai mylėjo. Žiemą, kai anksti temdavo, jis ateidavo manęs pasitikti, kad aš tamsoj nebijočiau. Pirmadienio rytais palydėdavo.  Namuose dar vis neturėjom elektros. Žibindavom žibalinę lempą. Ilgais vakarais mudvi su mama pakaitom garsiai skaitydavom knygas, tėtis gulėdavo lovoj ir klausydavosi. Mama megzdavo – kai skaitydavau aš,   o aš – siuvinėdavau, kai skaitydavo mama.  Kartais žaisdavom šaškėm. Greit prabėgdavo laikas. Savaitė po savaitės prabėgo žiema, nutirpo sniegas. Nekantriai laukiau, kada pradžius lauko keliukai ir aš galėsiu mokyklon važinėti dviračiu. Esant šiltiem vakaram bendrabutyje vakarais žaisdavom slėpynių. Kur tik mes nesislėpėm! Ir daržinėj už malkų ir rūsy prie bulvių ir sode  už medžių ir net kaimynų darže už tvoros. Dar tebesant lopams sniego, po pamokų ruošos eidavom paupin. Kiek būdavo džiaugsmo radus pirmą žalią lapelį, pirmą žibuoklės žiedelį, ar tuščią sraigės kiautą vandens suneštame šlamštyne. Taip beieškodami įdomybių , kartą nuklydome net iki žydų kapinių. Apgriuvę vartai buvo išmarginti mums nesuprantamais rašmenimis. Antkapiniai paminklai taip pat buvo išrašyti žydiškais tekstais. Kapelius baigė užgožti ievų ir karklų krūmai. Rytinėj žydų kapinių pusėj už tvoros skaisčiai žaliavo nemažas lopinys. Mes susėdę ant išgriuvusios akmeninės tvoros spėliojom, kas tai galėtų būti, kodėl ir po sniegu  žolė nėmaž nenurudus, o skaisčiai žaliuoja lyg vidurvasary. Jonukas – drąsiausias iš visų išsilaužė lazdą ir nuėjo patyrinėti.
– Kam tau ta lazda? – Klausė Regina. Žolė ne šuo, neįkas.
– Mokslininkai į žygius visada su lazdom eina, – atšovė Jonukas.
–Toks tavo ir žygis – 10 metrų nuo tvoros, – pasišaipė Irka.
– Atstok, – mostelėjo Jonukas ir baksnodamas lazda vešlią žolę pamažu ėjo tolyn lyg
puriu kilimu. Jo batus iki pusės aulų ėmė semti vanduo. Joniukas sustojo, apsidairė. Mes pamatėm, kaip po jo kojom dumba žemė.
– Joniuk, atgal, tai akivaras, – sušukau ir pribėgau prie žaliojo rato ribos, – eik, atgal, tave praris žemė! – man labai gerai buvo žinoma tokia liulanti velėna, kai viršun ima plūsti vanduo. Netoli namų yra bent kelios tokios vietos, tik žymiai didesnės: su nurudusia žole ir atviru vandeniu vidury. Tas žolės žalumas man iš karto neleido pažinti akivaro. Joniukas kažkaip nerangiai apsisuko, ir mes pamatėm, kad vanduo jau semiasi į jo
batus. – Greičiau eik lauk! – Šaukiau ir tiesiau jam rankas.
– Negaliu batų ištraukt, – nusiminęs pasakė Jonukas.
–Duok lazdos galą man, ir stenkis ištraukt kojas. Vaikai, padėkit. Laužkit
daug šakų, greičiau, – šaukiau.
                   Vaikai puolė laužti šakas ir tempti man. Klojau jas link Jonuko ir pati stojausi ant jų. Jau pasiekiau jo rankas, o jis vis tebestovėjo vietoj, jau iki kelių dumble ir verkė. Jis bijojo prarasti batus. Kaip pareis basas, ką tėvai pasakys?!
                 Sunešėm visą kupstą šakų, nusivilkau paltą, paklojau ant tų šakų ir liepiau gultis Jonukui. Pati parkritau šalia jo, panardinau rankas į juodą purvą šalia jo kojų, apgraibom suradau batus ir vargais negalais ištraukiau juos paviršiun. Šakomis išropojom ant tvirtos žemės. Saulutė jau buvo prie pat miško ir nebešildė. Mano rankos stingo nuo šalto purvo. Ką daryti, kaip Jonukui basam grįžti į bendrabutį?
                   – Vaikai, išplaukit Jonuko batus upėj. Ir duokit savo šalikus. Apvyniosiu kojas sausais ir šlapiuose batuose taip nešals. Kaip nors pareisim. Tik niekam nesakykit. Auklėtoja daugiau nebeleis pasivaikščioti.
                   Kol išplovėm batus, kol apavėm Joniuką, nes kojos niekaip nenorėjo lįsti į šlapius batus, saulė ir nusileido. Bėgom į bendrabutį kiek pajėgėm. Pakaitomis už rankų tempėm Joniuką. Visi sušilom, net Joniukas nustojo kalenti dantim ir nusimovė pirštines. Sušilo beskubėdamas. Vis tiek pavėlavom vakarienės. Ir auklėtoja už bausmę liepė mums visiems penkiems savaitę be eilės skusti bulves. Nedidelė bėda bulves skusti ir kartą be vakarienės likti. Svarbiausia, kad nė vienas iš mūsų neprasitarė, kas nutiko. Sunkiau buvo išsiplauti ir išsidžiovinti man savo paltą. Bet per porą dienų vakarais slapčia pasikūrendamos pečių išdžiovinom. Dar ne kartą buvom numoklinę iki baisiosios „ žalumos“, bet niekada nebeišdrįsom ant jos lipti.
                   Diena po dienos vis karščiau šildė saulė, pradžiovino laukus ir takus. Nebenustygau bendrabutyje. Kasdien vis labiau traukė namai. Balandžio paskutinę dieną atsisveikinau su bendrabučio draugais ir gegužę dviračiu keliavau mokyklon. Kaip smagu rytais minti dviračio pedalus ir klausytis gegutės kukavimo, kvėpuoti ievų, vėliau alyvų žiedų aromatu. Matyti, kaip kolūkiečiai sėja javus, tręšia ganyklas, klausytis besiganančių galvijų mykimo. Pasiekus miestelio ribas, nuriedėjus į pakalnę, nulipdavau nuo dviračio ir iš lėto stumdavau jį įkalnėn į Adelės kiemą, kur jį palikdavau laukti manęs iki man pasibaigs pamokos. Kartais mums su Adele būdavo vienodai pamokų ir mudvi eidavom kartu namo. Retkarčiais nusipirkdavau ledų ir norėdavau pavaišinti Adelę, bet ji griežtai atsisakydavo: skaudės gerklę arba sloga pristos, o gal ir kosulys. Jos mama mane dažnai bardavo, kad važiuoju be skarelės: ausys skaudės. Bet man neskaudėdavo ir aš nuolatos važinėdavau be skarelės. Kai pūsdavo šaltas vėjas ar lietus lydavo, tada be niekieno raginimo skarelę ryšėdavau. Šeštokė antrametė – ne tokia maža, kad nesuvokčiau, kada man šalta, o kada ne. Labai įkyrėdavo tie pamokslai ir stengdavausi kuo greičiau atsisveikinti. Kartais, kai būdavo labai geras oras, Adelė Lydėdavo mane iki miestelio ribų. Tada eidavom pamažiukais, kalbėdavom visokius niekus ir kvatodavom.  O rytais visada užeidavau ir kartu eidavom į mokyklą.   Taip atėjo vasara. Atostogos ir didžiosios permainos gimtajame kaime.