Čia ir toliau nuo Lietuvos gyvenantiems lietuviams

Aš čia, kur Nemunas, kur senvagės Nevėžio,
Kur driekiasi keliai abipus jų krantų,
Kur bėga Kauno gatvės sielon įsirėžę,
Nors ne mieste, bet kaime šiandien gyvenu.

Tik akys ir širdis kur kas plačiau aprėpia,
Joms - mano žemės netgi ten, kur Vilnius, Palanga,
Kur Dzūkų girios, Merkinė, Pilėnai,
Kur Vilkaviškis, Biržai, Skuodas, Šeduva.

Juk žmonės ten – tikrieji broliai mano,
Na tai ir kas, kad ne visus mačiau,
Kiti ir dar toliau, už Lietuvos gyvena,
Tačiau ir juos kaip lietuvius jaučiau.

Visi išliekam šakomis vieno kamieno,
Jeigu ir būname likimo atplėšti,
Suaugam ąžuolan lemtingą dieną,
Kalbos ir protėvių gyvybės pakelti.

Juk nesvarbu, jeigu savųjų kartais nepažįstame,
Nežinom netgi vardo, pavardės, namų,
Ir atskirai tik mintimis, tik širdimi sugrįžtame
Lankyt pražydusių gimtinės jazminų.

Mes esame kartu, visi visi kaip vienas
Vienoj tautoj - ir aš, ir tu, ir tu....
Kokios bebūtų aukštos pastatytos sienos,
Tėvynės meilei visos nesvarbu.