2. Pakeleivis

Tikra tiesa, kad jis neturėjo beveik nieko. Savo varganame ryšulėlyje tesaugojo tik keletą pačiam svarbių ir reikšmingų daiktų. Redas Konava turėjo apdriskusią ir išblukusią tėvo nuotrauką, Tomo Hoco lordijos dailininko Botelsemano  grafikos reprodukcijų albumėlį. Maišelyje taip pat buvo galima aptikti nelegalų Sindaile Herberto Dočo „Kleimombo planetos istorijos“ dvitomį, išleistą dar 1849 metais, kai oficialiai krašte dar nebuvo režimo.
Redo saugomame ryšulėlyje buvo dar keli daiktai, taipogi tik jam vienam svarbių -  „Paprastas ir suprantamai išdėstytas esperanto elementorius pradedančiajam“. Knyga visiškai beformė – lapai buvo palaidi. Nors veikalas išleistas palyginus neseniai, kai užjūrio Tulobijos hercogystė dar nebuvo išnykusi iš pasaulio žemėlapio, tačiau prasta leidinio būklė tarsi sakė: iš pabirų lapų dažnai skaityta. Konava iš šio elementoriaus pramoko ir rašto, ir esperanto kalbos.
Vaikinas kažkada turėjo ir daugiau knygų, paveldėtų iš mirusio tėvo, kuris prieš susirgdamas dirbo realinės gimnazijos mokytoju. Tas knygas Redas turėjo parduoti arba išdalinti, nes neturėjo kuo misti. Daug jų paprasčiausiai dingo jūros dugne, kai buvo iškraustytas iš laivo, kuriame prieš patekdamas į Sindailą dirbo.
Ryšulėlio turinys akivaizdžiai bylojo apie keliauninko materialinį skurdumą. Tiesa, samanų spalvos apsiausto vidinėje kišenėje Redas slėpė auksinę monetą ir sidabrinę šventojo Veneto skulptūrėlę. Ją padovanojo motina Litereza iš Vanhajo vienuolyno, kai vaikinas buvo priimtas mokytis į penkiolikmečių kolegiją gimtame Rualyje. Skulptūrėlė, anot šios moters, turėjo berniuką gelbėti klastingiausiais gyvenimo momentais. Redas iki šiol nuoširdžiai tikėjo, kad Venetas saugo nuo mirties, nuo visokio pragaro...
- Nori pavalgyti?
Šalimais Konavos sėdėjo seniokas į kurį iš pradžių nelabai kreipė dėmesį. Tai buvo tipažas apsisiautęs juoda miline, tamsaus gymio, apšepusia barzda, kuri dengė platų veidą. Iš jo į jaunuolį žvelgė pavargusios pilkos akys. Nepažįstamasis tikriausiai seniai atkreipė dėmesį, kad Redas ilgai kankinasi, kovodamas su skrandį kamuojančiu alkiu, kurio gurgėjimas viską išdavė.
- Aš turiu duonos su padžiuvusiu kumpiu. Ir užsigerti yra kuo. Strogą mėgsti? – pasiūlė nematytasis.
Redas atidžiai pasižiūrėjo į senioką, su kuriuo, praslinkus kelioms kelionės valandoms, vis dar neišdrįso bendrauti, ir, nusprendęs, kad žmogus nepavojingas, pamėgino prašnekt:
- Aš... aš... teisybę sakant esu praalkęs, bet visai nenoriu iš paties atimti paskutinio kąsnio.
- Nesikuklink, vyre. Pasidalysime kaip nors, - nuramino vyresnysis keleivis.
O po neilgo lukterėjimo pridūrė:
- Kurgi  pats vyksti?
- Į Jaličą, - prisipažino Redas, - Ten, girdėjau, bent  padoraus darbo galima susirasti. Be to niekas nekamantinėja kokia tavo kilmė...
- Mano... - pradėjo seniokas, rausdamasis savo nedideliame kapše, pamestame prie basų kojų, - mano tikslas – Granajus. Ten visi svetimšaliai lygiateisiai su vietiniais. Po penkiasdešimt devintųjų maro krašte iki šiol trūksta darbo jėgos. Be to, miestas, girdėjau, smarkiai nukentėjęs. Pasirodo, buvo gaisras, todėl verkiant reikia įvairių specialistų...
Redas nedrąsiai skersakiavo į  pašnekovą, laukdamas kol šis iš savo kelionmaišio ką nors ištrauks. Laukti nereikėjo ilgai.
- Še, - pasiūlė bendrakelionis, - imk užkandos. Nesupyk, jei duona šiek tiek sužiedėjusi, o kumpis gerokai sudžiūvęs.
Vaikinas nebuvo išrankus. Jam tiko ir toks maistas. Redas padėkojo ir paėmė pajuodusią kriaukšlę su nedideliu gabalėliu liesos ir kietos mėsos griežinėliu. Senasis keleivis iš savo kapšo ištraukė dulkiną butelį, kuriame teliuškavo kažkoks rudas skystis. Jaunuolis per nepertraukiamą diližano ūžesį, džeržgimą, puškavimą ir aplinkinių keleivių keliamą šurmulį vos išgirdo tylomis to vaišingojo keliautojo ištartus žodžius:
- Tai strogas. Geras dalykas. Suprasi, jis padeda puikiai atsipalaiduoti. Be to, neturiu nieko kito, kas tiktų užsigerti.
Vaikinas, nors ir nenoromis, tačiau visgi sutiko su vaišingojo pasiūlymu. Jis jau žinojo kas yra strogas. Dar gyvendamas Delene tų velnio lašų ne kartą ragaudavo. Uosto darbdaviai darbininkams dažniausiai atsilygindavo maisto produktais arba prastesnės kokybės brendžiu – strogu.
Seniokas, atsilaužęs duonos kąsnį, atsuko butelio kamštį, o po to godžiai nurijo gurkšnį, taip tarsi gertų paprasčiausią limonadą. Po to netrukus butelio turinį pakišo Redui. Pastarasis sukramtęs pusę davinio, nugėrė šiek tiek to aitraus gėralo. Po to susiraukęs prabilo:
- Na ir stipri bjaurybė. Iš kur traukei?
- Pugatoje žinau iš tiesų neblogą tašką. Litras kaštuoja tik du vormus. Turint omeny Deleną arba Ahartą, tai neišpasakytai pigu. Sakontoje už daug prastesnį birzgalą sumokėsi mažiausiai po penkis, o ir išgėręs gali kaip mat pakratyti kojas. Šįsyk visai neblogą nupirkau... Visai nesigailiu.
Vaišingasis keleivis paėmė iš Konavos rankų butelį, mauktelėjo, o po to įniko į savo sausą davinį.
Redas stebėdamas keistuolį pajuto malonų kvaitulį. Netrukus dingo  neryžtingumas. Drąsos šnekučiuotis radosi vis daugiau.
- Iš kur vyksti žmogau?
- Iš pačios Sindailo Sojolos, kur Rofantas pastatydino nuostabiausią pasaulyje kalėjimą.
- Vadinasi, tu vietinis? – nustebo vaikinas.
- Taip,  - neslėpė seniokas. – nesu migras, tačiau mane iš šios sumautos valstybės gina toli gražu ne pats nuostabiausias gyvenimas. Nors esu grynakraujis britas iš garsios Meidžų giminės, bet patikėk mano žodžiu, jau daug metų esu murkdomas tikrame jovale. Su manimi nesiskaito net žemiausio rango žandaras.
-  O kiek dabar tau metų? – įsidrąsino Konava.
- Nesu labai senas. Man tik keturiasdešimt devyneri planetos ciklai. Tikriausiai pats gyvenimas ir strogas mane šitaip pasendino, jaunuoli.
Padaręs įžangą senasis keliautojas sumojo pridurti:
- Tiesa, kuo tu vardu? Mane, ne paslaptis, vadina paprastai – Tedžiu arba Tedu, o oficialiai – Tedžiūvu Eltu Madisonu. Esu tituluotas kvernas, tačiau toje respublikoje į kurią vykstu, visokie titulai kišami į šiknąskylę. Ten visi vertinami tik pagal sugebėjimus.
- O aš tikriausiai pats klaikiausias mišrūnas. – atsivėrė jaunuolis. – Esu kilęs iš Artūro Surdančio baronijos. Vadina Redu Konava. Taip pat ir dokumentuose. Mano kilmė neaiški. Sako, kad mano tautybė – lietuvių ir lenkų mišrūnas.
- Konava? Lietuvis – lenkas?
- Žinoma, o kas čia neįprasto?
- Konava vakariečių tarme – tvirtovė, miestas arba pakrantės fortas, o tu, mano manymu, nesi iš tvirtųjų.
- Tai tikra mano pavardė. Gal aš ir labiausiai nevykęs migras, tačiau vadinuosi Konava. Beje, pamėgink Sindaile rasti sveiką ir įmitusį migrą, o juolab  mišrūną svetimšalį?
- Atleisk, bičiuli, - ramino bendrakelionis sugėrovą, - Nenorėjau tavęs įskaudinti. Man paprasčiausiai nustebino keistoka tavo pavardė. Prisipažįstu, pirmąkart tokią girdžiu.
Tedis strogą pakišo Konavai pats tik mažumėlę nugėręs deginančio skysčio. Madisonas ilgai kramsnojo savo duonos gabalą. Trumpam patylėjo tarytum įsiklausydamas į kitų keleivių pokalbius ir garo variklio dundusį. Po to įsmeigė akis į apsiblaususį apylinkės peizažą. Priekyje už daugmaž kelių kilometrų šiaurinėje pusėje išniro ilga akmeninė siena.
- Artėjame prie Folo.
Tas pamirštas objektas privažiavus pasirodė besąs aukštas ir didingas, kas du šimtus metrų paįvairintas smailiaviršūniais mūriniais bokštais. Iš jų juodų it mirtis keturkampių angų kyšojo  grėsmingos patrankos.
- Ar esi ten buvęs? – pasiteiravo Redas.
- Aš seniai išnaršęs visą Sindailą. – pasigyrė Eltas, - o čia kadaise atlikau karinę tarnybą. Šioje vietoje keturiasdešimtaisiais plytėjo Sindailo ir dabar nebeegzistuojančios Sadkidlio  karalystės pasienis. Ta akmeninė siena buvo pastatyta valdant koordinatoriui Rodžeriui Kovelsui dar dvidešimtaisiais, kai pats tik išvydau tą sumautą pasaulį...
Redas atsigėrė ir burnon susikišo paskutinius maisto trupinius. Apstulbintas artėjančio statinio didybės paklausė:
- Ar čia mūsų nesulaikys?
- Manyčiau, kad baimintis nėra ko. Dabar Folo siena  - tik eilinis kariuomenės susitelkimo punktas. Mus sustabdytų tik tuo atveju, jei tie šunsnukiai būtų paskelbę komendanto valandą.- nuramino savimi pasitikintis keliautojas. – Bet dėl to nereikėtų būgštauti. Pro šį postą, sako, net kontrabandininkai lengvai prasmunka. Net migrus, kurie ketina palikti Sindailo pusiasalį, turėtų praleisti be jokių didesnių ceremonijų.