...takas vinguriavo per kalvotąją miško dalį. Aplink kvepėjo ramybe ir žeme. Gėlių nektaras seniai buvo surinktas ir uždarytas į koriukus. Tik prisiminimus niekaip nesisekė surinkt, jie lyg pats žydėjimas - krovė ir krovė naujus pumpurus. Rodės plyš nuo jų krūtinė...
Lyg vakar būta. Tas pats miškas, tas pats takelis. Ir kvapas tas pats. Rudeninis.
Atvažiuoja čia kiekvieną spalį. Pereina miško taku, pauosto būto gyvenimo, aplanko kapus, prisiliečia prie antkapio akmenėlio, lyg norėdama sušildyt jį, uždega žvakutę, sukalba „Amžiną atilsį...\". Parymo...sudėlioja sužydėjusius ir nugeltusius prisiminimus. Daug metų taip.
Grįždama dar priglunda prie senojo ąžuolo. Švelniai, pirštų galiukais glosto randuotą kamieną: nesulaiko nei kvėpavimo, nei byrančių ašarų...
Apsikabinus stovi ilgai ilgai, kol užlieja tvirtumas, gyvybės syvai nuplukdo užsimiršime...
Skausmą pakeičia šypsena...
Išlipus iš autobuso, praeivius nustebina aukštai iškėlusi galvą moteris - jos randų sudarkytame veide švytinti šypsena kasdieniniam skubėjime sukelia sumaištį...