Dar prisimenu laiką kai nuo laimės kvailėjau.
Tyliai plaukė gegužis. Paskutinė šalna.
Paupy glaustės ievos. Nemačiau, negirdėjau.
Bėgo kelias į tolį kaip dabar, kaip tada.
Spinduliavo pasaulis tarsi žydintis medis.
Bėriau žiedlapius savo ir aistra gyvenau.
Nutekėjo vanduo šis, džiaugsmą, ilgesį nešęs,
Širdis amžiams ten liko, ją atidaviau tau.
Pirmą kart buvo viskas ir pasauliui dainavo
Žalios pušys, upelis, išsiilgęs dangus.
Mes laimingi abudu. Gegutėlę skaičiavom.
Ir žvaigždes, ir pasaulį padalinom perpus.
Tie rūkai išsisklaidė. Tamsūs rudenio dangūs
Meta savo šešėlį ant žmogaus ir gamtos.
Prieš akis vėl tie metai tokie šviesūs ir brangūs.
Lyg sustojęs būt laikas. Šaukia vis atgalios.
Teka upė manoji, krantą smėliu skalauja.
Nepamiršiu aš niekad tų šviesių sutemų.
Spurda mano širdužė, šitaip kaitina kraują...
Su tavim neskaičiavom nemiegotų naktų.
Spinduliavo pasaulis tarsi žydintis medis.
Bėriau žiedlapius savo ir aistra gyvenau.
Nutekėjo vanduo šis, džiaugsmą, ilgesį nešęs,
Širdis amžiams ten liko, ją atidaviau tau.
spika
2011-11-11 15:26:18
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2011-11-11 21:27:45
gal dar atgausi?
:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-11 21:07:03
Tikrai romantiniai. Su retro atspalviu.