Trupininis akimirkos paveikslas, sunkiai namo neštas per 15 min. maršrutu Opera - Šatrijos Giedraičiai, Vilnius

Turėklais varvekliai nutįsę,
Voratinklių gijos - beakės,
Aruodai tušti - išsiilgę,
Mechaninio zvimbesio -
Zy zy zy...

Sruvena ruduo iš rankų į pėdas, iš pėdų į žemę - per apleistus pastatus, kaminkrėčių pamirštus kaminus, batų žudikais nuklotomis senamiesčio gatvelėmis. Gyvas šiemet ruduo. Gražus, be didesnių  lijundrų  - numinuojančių naujus paltukus ar striukeles. Energingas - skubantis darbą po darbo atsiųsti, nuraminti tauškalus iš televizijos ir nustumti į užmarštį daug pamirštų asmeninės istorijos puslapių.
Štai kodėl susiderėjau su rudeniu. Aš pilka pelė, lyg pamačiusi gardų sūrį:
- Tu padovanok man švelnų meilės  pokštelėjimą, Aš tau atiduosiu savo sapnus ir fantazijas.
Susilygom, surūkėm šalto oro pypkę vienišoje troleibuso stotelėje, gailėdamiesi nuolat kankinamų maršrutų (keičia ir keičia tuos vargšus, kaip kokius nemylimus vaikus muša) ir išsiskyrėm. Jau dardėma link užtarnautos pūkų karalijos, besigrožėdama Kalvarijų grafyste, jutau padariusi klaidą. Pernelyg įsileidau rudenį - atsidaviau, įsiliejau, įsijaučiau.
Vos užsimerkiu ir mes kartu - skriejam, gėrimės, pykstamės. Tip tapu bėgame laipteliais slysdami ant geltonų pačiūžų. Nemažai jų šiemet - dar niekada nebuvo klevo lapai man tokie slidūs - ir nei vieno raudono. Kaip prakeiksmą prisimenu, kad geltona - ligos spalva. Toks asmeninis prietaras. Bet aš juk ir sergu - rudeniu...
Leidžiu jam godžiai pasiekti lūpas, nuriedėti smakru į pakaklę, apkabinti kaklą be šaliko, nutraukti paltuką nuo pečių, prisilietsi prie krūtinės ir lėtai prisitraukti - sukuriant banalią fantazijos širdelę, kuri stuksena taip tyliai, kad abejingi praeiviai tik numoja ir negirdi. Nemato mūsų, skęstančių rūke, be dvasios užsikabarojusių į penktą aukštą, nuodėmės raktų rakinamų durų. O mes juk taip įpratę visa matyti! Aptarti, išrengti ir pergudrauti kaimyną. O jei tas kaimynas antgamtiškas? Ruduo.
Kuris neįprastai šiemet atjaunėjęs, gal kad susikirtome rankomis.

Turėklais varvekliai nutįsę,
Suklypę stipinai,
Gieda akmens antelė,
Spalvingais rudens kerais
Drabstosi.

Gražu man.
Ruduo man ant kelių sėdi, manyje guli ir prieš mane visu ilgiu išsitiesęs stovi.
Pozuoja paveikslui - laimėjęs.